Neseniai vėl buvau aklam pasimatyme su vaikinu, su kuriuo susipažinau internetu. Gana maloniai praleidau laiką. Jis pasirodė protingas, įdomus žmogus, bet… tik kaip draugas – ne daugiau. Atsisveikinant pažadėjo parašyti. Ir parašė. Dar tą patį vakarą. Laiškelis buvo trumpas: paklausė, kaip grįžau namo, patikino, kad buvo geras pasimatymas. O aš sutrikau… Ką atrašyti? Gal tiesiog atsakyti į klausimą naudojant neutralias frazes be jokių dviprasmybių. O jei vaikinas automatiškai supras tai kaip atsakymą į jo simpatiją tuo pačiu? Tik be reikalo suteikčiau jam tuščių vilčių… Gal parašyti, kad ir aš maloniai praleidau vakarą, bet galim būti tik draugais. Ir kaltas ne jis, aš dar nepasirengusi naujiems santykiams ir panašūs lia lia. Kažin ar atstūmimas gali būti neskausmingas kad ir kokiu baltu melu pridengtas.
Taip man svarstant ir nežinant, ką atrašyti, praėjo visa para. Sulaukiu antro laiško… Šį kartą gana kandaus. Klausia: “Kodėl tokia tyli? Nepatikau?”. Nesugalvojau, ką į tai atrašyti mandagiai, todėl galiausiai atsakiau gana šaltai. Dabar tylu. Susiprato. O man liko toks nesmagus jausmas, kad kažkaip negražiai jį atstūmiau ir turbūt įžeidžiau. Bet ką aš galėjau padaryti? Ar tokiose situacijose įmanoma neįskaudinti?
Ne tiksliai į temą, bet –
kodėl tas antrasis laiškas Agnei pasirodė kandus?
Galbūt jis liūdnas?
O gal mandagus?
O gal žmogus tiesiai šviesiai paklausė, nenorėdamas likti abejonėse ir priimdamas bet kokį atsakymą, nes žino, kad per jėgą mielas nebūsi?
Manau viska pasaulyje mes galime pasakyti taip kad tai neįžeistų kito asmens. Čia tik priklauso nuo mūsų pasirenkamų žodžių.
Kaip aš būčiau atsakęs ? “Sveikas labai smagiai praleidome šį nuostabų vakarą tačiau , širdelė nesuvirpėjo taip kaip turėjo…
Juk žinai tą jausmą kuris nueina iki pačių kulniukų.Tai va … jo nebuvo … “
Gal per daug mergina pergyvena.Reikia pasakyti paprastai,mandagiai.Ar įsiskaudins,priklauso ne nuo jos,o nuo to,kas perskaitys.Nieko blogo tiesoje.
Danute, iš konteksto puikiai jautėsi laiško tonas.
Tikli, mandagu, bet vis tiek nemalonu. Jam tai suvirpėjo… Matyt tikrai nėra būdo tokioj situacijoj žmogaus nenuliūdinti.
Alma, tiesą dažnai geriau pasilaikyti sau 😉 Nutylėjimas dar ne melas 😉
Geriau visada yra pasirinkti mažesnę blogybę iš dviejų
O aš, idealistė, vis ieškau būdų be blogybių 😉
O tai kam išvis eiti į tokius pasimatymus, kur nusivylimo faktorius 95% garantuotas? Oi mergaitės, mergaitės, po to stebitės 🙂
Beje, vaikinukas atsakė visai ne kandžiai. Kitas dalykas: pirmasis įspūdis praėjus kelioms dienoms gali pakisti, žinant, kad objektyviai trunka kiek laiko prisitaikyti, nuo virtualaus bendravimo perėjus prie realaus. Juolab, kad sakaisi žmogus nebuvo atstumiantis.
Dabar teks gailėtis: o gal tai buvo svajonių jaunikaitis, o autorė paskubėjo nurašyti :))
Kodėl,Agne,tiesos sakymas yra lia lia…juk tiesa kaip vaistai-kartūs bet gydo….taip tiesos nesakymas dar ne melas,bet nesąžininga taip elgtis-tylėti kad neįžeistum…gal geriau mandagiai ir nuoširdžiai pasakyti ką pajutai ir ko tikėjeis,bet viso to nebuvo ar nepajutai,kad vaikinas žinotų kaip elgtis-likti tavo draugu ar ieškoti toliau savo laimės.
Neturiu jokios patirties pasimatymuose ir ypač – įvertinimuose iš pirmo žvilgsnio, tinkamas ar ne,
bet
jei tas antrasis laiškas, kurio čia, kaip Agnė komentare paaiškino, pacituota tik maža ištraukėlė, iš tiesų buvo kandus, turbūt pirmiausia atsiprašyčiau, kad savo tylėjimu sukėliau žmogaus nepasitenkinimą. (Jis turėjo visą parą gyventi nežinioje.) O tada galbūt ir paaiškinčiau kodėl: kad tiesiog nežinojau gražaus būdo, kaip pasakyti, kad pora, deja, nebūsim. Na, bangos ne tos, ką padarysi.
Gal ir dar kokį komplimentą parašyčiau, jei susitikimo vakaras tikrai buvo geras.
Manau, kad tikrai tas vaikinas ne tavo, Agne. Jei būtų supratingas, antros žinutės neberaštytų. O jis dar ir įkyrus : ) Aš irgi turiu tokį bruožą, kad jaučiu nepatogumą, jei vienaip ar kitaip nutraukiu pažintį. Atrodytų kas čia tokio, pasimatėm kartą, tačiau lieka nemalonu dėl to, kad suteikei ar galėjai suteikti viltį kitam. Toks jau tas negailestingas paieškos procesas : )
Mantai, o ką siūlai? Atsisakyti aklų pasimatymų apskritai?
Ir patikėk, man užtenka vieno pasimatymo, kad suprasčiau, ar verta eiti į antrą 😉
Vilma, jei atvirai man nepatiko, kad jis nelabai moka elgtis su moterimis, šiaip atrodo toks per daug moksliukas. Negi turėčiau tai ir pasakyti?
Tomai, taip, negailestingas paieškos procesas… O dėl antro laiškelio, tai normalu, kad vaikinas nesusilaikė ir nepakentėjo, o parašė. Dar ne tokio entuziazmo teko matyti, kai iš tiesų patikau 😉
Gal, Agne, galėtum išduoti paslaptį : ) į ką kreipi dėmesį pirmojo pasimatymo metu, kas lemia, bus ar ne antrasis? Ir koks gi stebuklingas jausmas tave turi apimti, kad pasakytum, taip tai Jis.
P.S. Gal pakeisk straipsnio pavadinimą: vyriškų širdžių ėdikė : )
antras vaikino laiškas buvo gal noras pasitikslinti, ar tikrai jau ‘ate’.
kartūs vaistai? na taip. bet tomis akimirkomis skauda. o kadangi žinai, kaip kitam skauda, nes pats esi patyręs, tai ir nesinori skaudinti. kartais tas skausmas pačiam pereina. ir tuomet tenka spręsti hamletiškus klausimus, kaip įrašo autorei..
kartais pamanau, būtų neblogai paprastos taisyklės: jei po pirmojo ‘aklo’ pasimatymo tyla, tai ‘klientas’ aiškiai pasakė ‘ate’. tik tokias taisykles turi visuotinai visi pripažinti… 🙂
tylėjimas po pirmos žinutės,manau,yra irgi nemažiau skaudinantis,negu tiesos pasakymas.Tiek vienu tiek kitu atveju vaikinukas liks įskaudintas….tai visgi gal geriau atsakyti ir nesuteikti vaikinui tuščių vilčių…”SORRY-ne to tikėjausi…”jei vaikinas suprotingas-supras,jei ne-tada dar kartą “SORRY-mums ne pakeliui”
Man irgi Agne tas pats yra,bet as dar niekaip neisdrystu pasakyti,kad man jisai nepatinka,bet kaip pasakyti,neizeidziant,kad mes galim buti tik draugai…Mano situacija,tai tokia,kad vienas vyriski,bedirbant viename darbe i mane beproyiskai isiziurejo,galim sakyti,kad isimylejo,ir to jisai neneigia,bet jam as jokio pagrindo nesuteikiau.Tai kaip pasielgti,neisivaizduoju,jisai man skambina,manu,kad egoistiskai elgiuosi,suteikdama jam tusciu vilciu,as tai ji laikau,tik draugu,o daugiau nei minties negali buti,nes jisai ne tas zmogus,su kuriuo noreciau sujungti savo gyvenima i viena….
Tomai, visų pirma vienintelio pasimatymo tikrai neužtenka nuspręsti, kad tai jis, bet užtenka pajausti simpatiją ir įvertinti, ar galbūt galėtume būti pora.
Į ką kreipiu dėmesį? Tokios smulkmenos kaip praleidimas pro duris, sąskaitos apmokėjimas, parvežimas namo arba, jei be mašinos, palydėjimas iki stotelės daug lemia. Iškart matosi, kiek vyras įdeda pastangų ir ar apskritai moka elgtis su moterimis.
Bet svarbiausia turbūt pajausti, kad turim apie ką kalbėtis, turim bendrų pomėgių ir šiaip užmegzti flirtą ir abipusę simpatiją.
Ir nesu aš širdžių ėdikė. Mane juk irgi kartais atstumia 😉
Rokai, man patiko tavo mintys 😉 Iš esmės dauguma tokias taisykles ir pripažįsta. Ir gerai. Turbūt…
O skaudinti iš tiesų nesinori, kai žinai, kaip skauda, kai atstumia patikęs žmogus.
Kristina, aš neatsakinėčiau į skambučius ir bendraučiau tik darbiniais klausimais.
Blemba, sunku, bet manau, kad tokioj situacijoj reikia kuo mažiau neutralių ir mandagumo frazių. Jei žmogui tavo požiūris liko neaiškus, o tyla neįtikina, reikia draugiškai, bet atvirai ir tvirtai sakyti, kaip yra. Vienareikšmiškai.
Čia taip atrodo – tas, kuris atstumtas, tarsi kažkoks menkesnis. Nagrinėjame apžiūrinėjame jį kaip kokį vabalą.
O paskui mirtinai bijom ne tiek atstūmimo, kiek to pasijutimo menkais, kvailais, drįstančiais kažkam, ko – be žodžių turim suprasti! – nesam verti, dėmesį rodyt, laiškelį parašyti, paklausti. Pozityvų jausmą parodyt baisu. Tartum ta/s, kuri/s apsisprendė netęsti bendravimo, būtų kažkoks aukštesnio lygio asmuo.
Jei ir turi kokį pranašumą – tai galimybę girtis: va, mane nori mylėti, bet visokie nevykėliai/ės – jau n atstumiau… Tobulybė.
Manyčiau, apie tuos/tas, kuriuos/kurias atstūmei, verčiau pagarbiai patylėti. Net ir tokiu atveju patylėti, kai kankiniesi nežinodamas, kokiais žodžiais atsisveikinti. Taikau ne konkrečiai Agnei, o apskritai.
Danute, atstūmimas egzistuoja, tylėdami nuo to nepabėgsim 😉 O nagrinėjam mes daugybę gyvenimiškų situacijų.
Jei žmogus pasitiki savim, ir atstumtas jis nesijaus kažkoks žemesnis. Gal nusimins, bet eis toliau pakelta galva. Na, o jei žmogus mano, kad jis nevertas, tai jau jo asmeninė problema, nes kaip bepasielgčiau, jis vis tiek jausis žemesnis.
Agne, patikėsiu tuo, kad atstumiantysis nesijaučia esąs aukštesnėj pozicijoj už tą, kurį atstumia, tik tada, kai rasiu istoriją parašytą šitokia tvarka: “man patiko ir ta/s, ir dar ta/s, ir n-ta/s…- deja, aš jiems netikau, atstūmė mane.
O ir aš pats/pati esu taip padaręs/us vieną-, porą- ar (n-1)-kart…”
Taigi visos internetinių pažinčių istorijos tokios 🙂 O pasakojant, žinoma, pirmiausiai norisi akcentuoti savo malonią patirtį. Į nesekmes labai gilinasi tik tie, kas nepasitiki savimi.
As noreciau suzinoti,kaip atstumti pazistama kuris bando “pakabinti” tave,bet grazia forma tasakyti jam ne?Aciu uz patarimus.
Wow, situacija daug ka paciam priminanti.
Kazkas raso, jog jautesi konteksto tonas – pritariu.
vien skaitydamas sau, jauciau taip kaip klausantis taves.
Susipazinau su mergina pries ~2 metus internetu.
Ji yra pasakius visko, – bet mes nedraugaujam iki siolei.
Nuolatinis demesys is jos puses, – ka tai galetu reiksti?
Ir ka galetu reikstu, myliu – myliu tave tik kaip drauga.
Ar as jai po tiek laiko tik draugas likau? ar tas demesys kazka vis del to reiskia, kad ji neapsisprendzia? ar kad nori, jog buciau tik draugas? Nesuprantu.
Buti su zmogum tuom, yra pacio svajone. Po tiek laiko buvo visko, asaru, dziaugsmo, pavydo ir kitu dviprasmiu jausmu.
Tiesiog nezinau ka daryti kai nuolatos kyla paciam klausimas, ar kada bus gerai? ar kada busi su tuo zmogum? ar gal visdelto nuleist rankas.
Ne – taciau tai ne viskas dar.
Zmogus ismokino visko, tiketi, myleti, reiksti jausmus, ir kitokius jausmus, kuriuos turi tureti mylintis zmogus.
Buvau beveik savaite su ja kartu, asmeniskai praleidau geriausias dienas su ja, kuriu iskeist nebenoresiu niekada.
Bet taipat nieko nebuvo – nors man ir nereikejo, svarbiausia jog buvau su ja ir apgaudinejau save, kad ji bus kada mano.
Taciau yra problema, daug kas sako kad meilej atstumas ne problema – tie kurie taip sako – klysta labai arba to nera patyre. Tas atstumas griauna viska, pasitikejima, pacius pamatus ant ko yra pastatytas bendravimas su tau reiksmingu zmogumi. – susimastykite.
ir atsiprasau uz ne i tema posta. narsiau nete ir radau.
NPCRIZ – tai profesionali sveikatingumo, grožio, jaunystės ir tinklinio marketingo kompanija.
visų pirma natūralių peptidų, gaminamų Sankt-Peterburgo Bioreguliacijos ir Gerontologijos moksliniame tyrimo institute, distributorius. Ši kompanija yra bendraautorius, kuriant išskirtinę kosmetologinę liniją, naudojant natūralius peptidus, maisto papildus, ajurvedines arbatas. Visa ši produkcija patikimai apsaugota nuo klastočių. Dėl aukštos kainos ir neprieinamumo šio instituto produkcijos preparatus galėjo vartoti tik nedaugelis. Dabar dėka NPCRIZ ši produkcija prieinama daugeliui.
http://www.npcriz.eu/lt/kletochnaja-kosmetika/zhidkie-peptidy.html registracija verslas56@gmail.com