Sutinki žmogų – per atostogas kitoje šalyje arba internetinėje erdvėje, atrodo, kad jis tau skirtas. Norom ar nenorom pradeda rutuliotis pasakiški santykiai, bet jus skiria atstumas. Savotiškas žavesys – romantiški susitikimai, skambučiai, susirašinėjimas laiškais, žinutėmis, vakariniai pokalbiai per programą „Skype“, seksas telefonu. Visa tai kaitina, padeda ilgiau išlaikyti įsimylėjimo stadiją ir nepereiti į rutiną. Deja, kur yra pliusai, ten atsiranda ir minusų – baimė prarasti žmogų. Taigi, kokie būna santykiai per atstumą?
Atstumas apriboja susitikimų skaičių, o tai sumažina bet kokio fizinio kontakto buvimą. Kaip žinia, mylimo žmogaus prisilietimus tolygus vaistui – nuramina, sušildo, sujaudina, atpalaiduoja. To neatstos pokalbiai ir gražūs meilės laiškai. Taip pat prisilietimai, mimikos ir kiti ore sklandantys fluidai leidžia objektyviau įvertinti partnerio tau jausmus. Jei to nėra, atsiranda abejonės, nepasitikėjimas. Ar tai, ką girdžiu, ar tai, ką jis rašo, yra tiesa. Kartais tai visai pagrįsta. Juk lengviau sakyti, kad jauti, nei jausti pačiam.
Prisirišimas prie partnerio ir neįsivaizdavimas gyvenimo be jo palaiko santykius per atstumą, kol neįprantama gyventi vienam arba neatsiranda geresnis „pakaitalas“. Laikui bėgant įprantama miegoti vienam ir leisti vakarus vienam. Pradedama puoštis dėl savęs, dėl kitų, o ne dėl savo mylimojo.
Taip pat skiriasi santykiai per atstumą tarp partnerių, kurių santykiai prasidėjo suvokiant, kad kurį laiką jie tęsis per atstumą, ir tų, kuriems atstumas atsirado netikėtai, kuriuos nubloškė į kitą pasaulio kraštą mokslai arba darbas. Pirmieji jau susipažindami susitaikė su būsima kliūtimi. Antrieji išbandomi likimo.
Esti skirtingų žmonių – vieniems reikia daugiau kontakto, dažnesnės lytinės sueities, kitiems to reikia mažiau. Vieni konservatyviau žiūri į neištikimybę, kiti – atlaidžiau. Taigi vienareikšmiškai sakyti, kad atstumas porą išskirs, negalima. Bet tokia tikimybė yra.
Atstumas padeda daugiau laiko praleisti atskirai ir atitolti. Taip pat yra daugiau laiko apmąstymams ir abejonėms. Kai skiria atstumas lengviau sumeluoti ar nueiti į kairę ir likti nepričiuptam. Atstumas mažiau įpareigoja ir duoda daugiau laisvės. Jei tau nereikia laisvės, tu stengsiesi mažinti atstumą. O jei reikia?… Gal yra baimė netekti laisvės, būti pažeidžiamam?
Kuo ilgiau nebendraujama su žmogumi, tuo labiau tolstama, tuo mažiau bendrų temų, tuo mažiau sąlyčio taškų ir tuo mažiau vietos širdyje tam žmogui. Taigi kaip kompensuoti fizinio kontakto nebuvimą? Galima surasti begales būdų šiais modernių technologijų laikais. Tik kokybiškai tai atstos – apsikabinimą, bučinį ar lytinį suartėjimą – tuos veiksnius, kurie be galo svarbūs santykių puoselėjimui? Vėlgi klausimas individualus. Kaip ir pasitikėjimas partneriu. Jei nori santykius išlaikyti – pasitikėjimas būtinas. Jei jo nėra, tai galbūt yra priežastis, kurios pasekoje santykiai vėliau ar anksčiau bus pasmerkti žlugti.
Taip pat svarbu kalbėti apie lūkesčius ir ateitį. Kaip toliau klostysis santykiai? Kiek laiko porą skirs atstumas? Kodėl Jus skiria atstumas? Kokie yra Jūsų prioritetai ir vertybės? Kas mąsto apie bendrą ateitį, o kas apie savo karjerą? Ar jie sutampa? Kas gyvena svajonėse, o kas realybėje? Ar tai priimtina abiems partneriams? Kuo daugiau kalbėsitės, tuo aiškesnė bus mylimųjų pozicija. Bet reikia vengti spaudimo, nes kaip ir kiekvienas poroje vykstantis procesas, viskas turi būti varoma natūralaus vidinio variklio – traukos ir jausmų.
Reziumiuojant galėtume teigti, kad kiekviena pora turi savo pasaulį su savo vertybėmis ir savo bendravimo būdais ir kiekvienai porai atstumas ir laiko tarpas praleistas atskirai turi individualią ribą.
Bendravau is darniosporos su vienu vaikinuku, mus teskyre 100 kilometru, taciau mane vargino, jo darboholizmas, jis norejo susitiki su manimi, bet pamaniau kam to reik, jai zmogus uzimtas ir uzimtas… Teko pameluoti, kad radau kita…
Kažkaip labai jau banaliai parašytas straipsnis. Tuščiažodžiaujama ir jokio peno pamąstymui 🙂
Pabūsiu ir aš banalus… Gerb. Lina, manau, kad šis straipsnis suvirpins širdį tik to, kuris turėjo santykius er atstumą. Viskas parašyta paprastai, aiškiai ir teisingai. Deja, kai tokie santykiai jau užsimežga, aie nieką negalvoji, neracionalizuoji ir labai labai skaudžiai išgyveni. Turėjau net dvejus santykius er atstumą, vis pasivedu ant tos pačios klaidos. Niekam nerekomenduoju. Galbūt ta mano riba būnant atskirai labai trapi ir mažutė.
jei pries trejus metus buciau zinojusi kad sie santykiai niekur nenuves nebuciau ryzusis draugauti, viskas yra nyku ir beprasmiska be savo zmogaus, o kai jis gyvena uz 100 km nuo taves ir randama milijonas priezasciu nenusitikti tai dar labiau paastrina skausma, tikiuosi rasti stiprybes ir galvoti apie kitus dalykus, nes tai veda is proto, tikiuosi viskas savaime susirutulios i savo vietas….
ujjj pas mane jau antras kartas,tik kolkas neissiskyriau.tikiuoi bus viskas ok, bet jus net neisivaizduojat kokia pas mane situacija.ji vokiete,as lietuvis gyvenantis anglijoje. susitikom mes ispanijoi kai atostogavau su draugais,praleidom drauge savaite ten,ji isvaziavo i vokiecius as i anglija,uz 3 savaiciu ji atskrido pas mane i gimtadieni ji norejo slaptai atvaziuoti man nezinant, bet paskuj pasake, kad atvaziuoja. dabar po 2 menesiu as vaziuoju pas ja i vokiecius,net nezinau kuom visa tai baigsis. ir as nezinau kiek tai tesis 🙂 ji noretu,kad as atvaziuocau i vokietija kai ji pabaigs mokslus, o tai bus uz pusmecio,bet as nezinau vokieciu kalbos, ir man tn bus labai sunku susirasti darba. zodziu padetis neisgeriausiu 🙂 net nezinau kaip ca elgtis, ar taip ir toliau bus nuvaziuoji kas 2 menesius , savaite pasimyli, ir vel per skype sneki 2 menesius. viena karta turejau panasia istorija,tik ten skyre 100 km, vilnius kaunas, tikiuosi cia nepasikartos,nes kesti tai nepatarciau niekam kai issiskiri.nu zodziu kaip sakoma pagyvensim pamatysim.be is vienos puses linksma tureti tokius santykius,nezinai prie ko tave gali privesti jie,gal tavo gyvenime kazkas pasikeis kordinaliai ,o gal ne. kaikada galvoju, geriau buciau nesutikes jos,bet visgi kaip gera zinoti,kad kazkur toki tave kazkas labai myli. galiu tik pasakyti,kad laikas tikrai sumazina ta meiles potraukio jausma,pradzioj ten labai daug sneki apie miele, kaip noretum jos ten ir tt, dabar jau tiesiog nezinai ka sakyti 🙂 susiskambini vakarais, pasnek kaip kas ir viskas.
zodziu nekas draugauti per atstuma,nu bet jeigu nieko geriau neturi, tinka ir taip.
Pritariu Gedvydui, viskas teisingai surašyta, nes tiesa ir yra banali.
Bet jūs visi čia kalbat apie 100 km ir man juokinga. Mes metus su puse jau draugaujame per 3000 km. 100 km jau nebevadinčiau atstumu išvis. Dirbam skirtingose šalyse ir darbiniai įsipareigojimai nutrūks po kelių metų, kol kas turim suktis taip. Nieko nepadarysi 🙂 Bendraujam kasdien po mažiausiai dvi valandas per skype, kas maždaug du mėnesius susitinkame, vasarą taip pat būsime kartu, beveik visą vasarą. Ištveriam, bet sunku, nes santykiai per atstumą reikalauja žymiai žymiai daugiau pastangų negu ne per atstumą, ir nevisi nori pastangas dėti, pasirenka paprastesnį variantą, neapsisunkina savęs. Galiu pasakyti džiaugiuosi, kad mano draugas nepabėgo, nesudvejojo, nors pradžioj buvo nusiteikęs prieš atstumą. Gaunu pakankamai dėmesio, rūpesčio, pokalbiių ir esam susitarę kiek dar tai truks. Žinojimas, kad liko dar tiek ir tiek ir tada jau viskas, padeda viską lengviau ištverti tais momentais, kai būna sunku 🙂
As taip pat su draugu jau metai kaip kartu ir mus skiria tukstanciai kilometru. Metai prabego greitai, nes kas kart islydejusi savo mylimaji vis laukiu kada ateis ta diena kai jis vel gris. Bet buna ir sunkiu dienu, kai norisi silumos artumo ar apkabinimo. O visu sunkiausia kai nzn kas bus toliau, suknu man drauga prakalbinti apie ateiti, apie busimus planus ir pan. nes kaip jis sake jam nepatinka viska taip toli planuoti. As pasiruosus savo gyvenimo metus paaukoti jam, kad ir kas be nutiktu. Nebusim nebusim kartu nieko nepadarysi. Toks jau tas likimas. 🙂
Susipažinau su panele, kurios charakteris ir požiūris į pasaulį lygiai toks pat kaip mano. Viskas idealiai atitinka. Kartu mes labai stiprūs ir vienas kitam atveriame akis pamatyti tai, ko niekada nematėm ankščiau. Tada supratau, kad net atstumas (~1400km) nieko vertas prieš mus. Kartu jau 5 mėnesiai, po išsiskyrimo susitikome tik vieną kartą (po 4mėn buvimo atskirai). Tapau liūdnesnis, nes įpratau gyventi visiškai vienas. Praktiškai atsisakiau fizinių malonumų, viskas dėl aukštesnio tikslo;-) Pats sau pavydžiu valios. Tai vat, visi kas sutiksite savęs vertą žmogų net neabejodami priimsit ir atstumą ir kitus išbandymus. Na, o mums liko dar 1,5 metų atskirai. Chebra, palinkėkite sėkmės!!!:-))