Audronė ir Edvardas

 

Mes esame labai laimingi ir be galo mylime vienas kitą. Tikiuosi, kad šie jausmai neišblės. O mūsų meilės istorija įdomi tuo, jog pradėjome susirašinėti, būdami toli vienas nuo kito. Apsikeitėme telefono numeriais, nes turėjau išvykti ten, kur nebūčiau galėjusi naudotis internetu. Taigi nusprendėme susirašinėti žinutėmis. Po trečios žinutės pajaučiau, kad tai mano žmogus. Jo įdomios mintys mane traukė, o nusivylimas gyvenimu tiesiog skatino padėti. Iš prigimties esu tokia, kuri moka ir gali suprasti žmogų. Su kiekviena žinute mums vis labiau rūpėjo susitikti. Bet dar reikėjo šiek tiek palaukti…

Jis tikrai ypatingas žmogus, jautrus, dėmesingas ir protingas. Vieną dieną jis parašė, kad dvi savaites nebus Lietuvoje ir negalėsime susirašinėti. Labai nuliūdau, buvo baisu, kad jo daugiau nesutiksiu ir negausiu jokių žinių. Kiekviena diena buvo niūri ir beprasmė. Negalėjau suprasti, kaip galima taip nerimauti, jei niekada nesu JO mačiusi ir beveik nepažįstu. Tačiau tuo pat metu man atrodė, kad pažįstu JĮ visą gyvenimą. Kai Jis grįžo, man nušvito pasaulis, nušvito dienos! Nors buvome toli, jaučiau jį ir tai buvo pats maloniausias jausmas pasaulyje. Nuostabiausia buvo tai, kad jis jautė tą patį. Abu degėme noru pamatyti vienas kitą, prisiglausti, apkabinti.

To pirmo pasimatymo nepamiršiu niekada. Vėl prisiminiau savo 18-tuosius metus… Be galo laukiau šio pirmo pasimatymo, bet kartu taip bijojau, nes taip seniai buvau tai patyrusi. Gal tada, kai dar buvau įsimylėjusi savo buvusį vyrą…

Labai nemėgstu vėluoti, tačiau tą kartą, maniau, tikrai vėluosiu – kažkur mieste įvyko avarija, tad visas eismas buvo sutrikdytas. Širdis virpėjo iš susijaudinimo, bet atvykau laiku – na, gal truputėlį pavėlavusi. Jis stovėjo kaip kareivėlis su gėle rankoje ir žvalgėsi manęs. Pamatęs priėjo, įteikė nuostabią rožę, ir mudu patraukėme į restoraną. Man virpėjo ne tik širdis, bet ir rankos.

Visą vakarą kalbėjome nesustodami. Pasakojome, kaip laukėme šio susitikimo, kaip galvojome vienas apie kitą kiekvieną dieną. Sakė, kad jam buvo keista ir be galo įdomu su manimi bendrauti.

Mes sutampame daugelyje sričių, nes pagal horoskopą esame: aš – avinas, jis – svarstyklės. Pagal astrologiją tai – ideali pora. Aš tuo netikėjau, kol nepajutau ir susidūriau pati. Dabar gyvename kartu naujame bute. Norėčiau visus vienišius paskatinti išmėginti savo laimę pas Jus. Jau, regis, tuo uždegiau savo draugę. Tikiu, kad ir ji ras čia savo žmogų.

Aš be galo dėkinga Jums už viską. Tai – tikras stebuklas! Parašiau eiles:

Esi man panašus į baltą sniegą,
Į baltą sapną iš dangaus.
Gyvendami pasaulyje po vieną,
Nežinom kelio link žmogaus.

Esi man panašus į gražią dainą,
Į baltą Angelą nakty.
Kol mes vienišiai po pasaulį braidom.
Kažkas mūs ieško nemigos kely.

Esi man panašus į gerą žmogų,
Į tyrą šilumą širdies.
Vienatvėj vaikštome po meilės rojų,
Bet tu man ranką žemėje ištiesk.

Iš visos širdies linkiu visiems ir visoms sutikti savo antrąją puselę! Ji tikrai kažkur klaidžioja ir ieško Jūsų…