Kaip ir kodėl vyrai turi elgtis su moterimis

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvą sudrebinusi istorija apie garbingą Seimo narį, labai jau savotiškai besimeilinantį jaunai merginai suteikė puikią progą iš naujo pažvelgti į tokį, atrodytų, gerai pažįstamą gyvenimo dalį – vyro pastangas užkariauti moters širdį.

Nes esminis klausimas – kaip turi padorus vyras elgtis su moterimis, nors iš pirmo žvilgsnio toks elementarus ir paprastas, tikrovėje yra gana sudėtingas ir vis sunkiau atsakomas. Pasaulyje vešintis liberalizmas ir feminizmas, kitų religijų atnešamos tradicijos, šeimos sampratos kvestionavimas, galų gale, vyrų susilnėjimas ir moterų sustiprėjimas veda prie to, kad apibrėžti galantiško elgesio sąvoką darosi vis sunkiau.

Mat, absoliuti dauguma dabartinio padoraus vyrų elgesio su moterimis taisyklių, kurių jau pasiilgstama ir kuriomis vis dar žavimasi – tokių kaip praleisti moterį pirma, atitraukti jai kėdę sėdant prie stalo, sumokėti už jos valgį ar panešti jos nešulį – pradėjo formuotis labai jau seniai, viduramžiais. Nepaisant pirmykštėse visuomenėse klestinčio matriarchato, senovės Graikijoje ir Romoje moterys galutinai prarado įtaką istorijos raidai. Ir po Romos imperijos žlugimo, barbariškoje Europoje nuotakas vyrai masiškai pradėjo grobti iš kitų genčių (beje, ir mums pažįstamas terminas „medaus mėnuo“ yra kilęs iš tų laikų tradicijos, lemiančios tai, kad jei per tą laiką, kol pasikeičia visos Mėnulio fazės, t.y., mėnesį, pagrobtosios nuotakos gentis nesugeba jos rasti ir atimti, „jaunavedžiai“ išgeria medaus pagrindu pagaminto gėrimo, galutinai sutvirtinančio jų „santuoką“), o civilizuotose miestuose dažniausiai vesdavo jas kitų žmonių valia dėl politinių ar ekonominių motyvų (užtenka prisiminti vien Lietuvos valdovų santuokas, kaip ir vėlesnius Žemaitės „Marti“ tipo kūrinius – mūsų šalyje vedybos iš išskaičiavimo dominavo iki pat XX amžiaus pradžios). Ir iki pat XII amžiaus vidutinė moteris Europoje išvis tebuvo beteisė būtybė, skirta gaminti valgį, valyti namus ir rūpintis vaikais, kuriuos gimdydavo praktiškai be perstojo. Bažnyčią, ginklus, finansus, o, vadinasi, ir visą pasaulį valdė vien tik vyrai.

Tačiau apie tuos laikus, kurie vėliau istorikų buvo pavadinti „kurtuaziniu periodu“ (pagal dvaro manierų atsiradimą) Pietų Prancūzijoje dėl įvairių politinių priežasčių pradėjo formuotis vieningas dešimties punktų tenykščių riterių garbės kodeksas, sukurtas Dešimties Dievo Įsakymų pavyzdžiu. Iš to kodekso galima išskirti tris kertines padoraus vyro elgesio ir požiūrio nuostatas, apibrėžusias ir dabartinę mūsų vyrų elgesio motyvaciją. Pirma, ištikimai ir garbingai tarnauti savo valdovui (iš to ir lojalumo, patriotizmo bei nacionalizmo samprata), antra, ginti Bažnyčią ir Tikėjimą (tai buvo ypač aktualu Kryžiaus žygių metu, juoba ir padėjo bendru krikščionišku norminiu pagrindu suvienyti Europos tautas, įtraukiant į ją netgi tokią nepaklusnią, kaip lietuviai), ir, trečia, suvis svarbiausia – ginti ir globoti silpnesnius už save, kas reiškė senelius, vaikus ir… moteris. Vaikai ir seneliai, žinoma, glaudėsi jiems skirtose patalpose, o štai moterys nuolat būdavo šalia. Todėl joms ir buvo skirtas didžiausias dėmesys.

Būtent tai ir lėmė, kad moteris civilizuotos visuomenės narių pasąmonėje tapo „silpnaja lytimi“, nors, tiesą sakant, tais laikais ji tokia ir buvo. Silpna nuo nesibaigiančio vaikų gimdymo, ligota dėl prastų sanitarijos ir higienos sąlygų, užguita, beraštė ir dažniausiai tiesiog kvaila. Nepajėgianti mosuoti kuoka ar šaudyti iš lanko, o ką jau bekalbėti apie jodinėjimą. Beformis ir silpnas mėsos gabalas, kurio amžius trukmė neviršijo ir trisdešimties metų. Kažkas ja turėjo pasirūpinti, ir tai padarė riteriai.

Riteriai anais laikais, beje, buvo šiek tiek kitokio sudėjimo ir mentaliteto vyriškiai, nei mes, dabartiniai laikmečio herojai. Išpuvusiais dantimis ir utelėtomis galvomis. Randuoti nuo niekaip nesibaigiančių karų, nes iki XII amžiaus tai buvo tiesiog bastūnai ir kariai-samdiniai. Nesiprausę ir nuolat garsiai gadinantys orą (šį garsą buvo pradėta slėpti tik XIX amžiuje). Tačiau neįtikėtinai narsūs, melodramatiški ir pasiryžę dėl savo mylimosios padėti galvą (o ne pabėgti tamsiame skvere susidūrę su girtų chuliganų gauja ar išvydę filmavimo kameras).

Sutelktų feoduose ir dvaruose riterių elgesys moterų atžvilgiu pasidarė romantiškas kaip natūrali organizmo ir pasąmonės reakcija į lig tol turėtas vedybas su nemylimomis moterimis ir siekiu pagyventi prasmingai. Taip vakardienos bastūnai rado sielos ramybę riteriškoje poezijoje ir meilėje – o gyvenimas, leidžiamas karo žygiuose įgavo prasmę, nes tiesiog atsirado ko ilgėtis, palikto kažkur Europoje. Poezijos meno bei galantiškų manierų studijos atimdavo beveik visą riterių laisvalaikį, kuriame nebedaug likdavo vietos net medžioklei, pagrindiniam tuometinių vyrų užsiėmimui.

Žinoma, tai neįvyko per vieną dieną, ir lūžis vyrų sąmonėje truko ištisus du amžius. Juoba kad galantiškumas ir pagarba iš pradžių buvo skirta beveik vien tik aukštuomenės damoms, ir nieko nestebino karlienės favoritas auksaburnis poetas, giedojęs aukštuomenės moterims odes, o vakarais prievartavęs valstietes (esama tokių ir šiandien, ar ne?). Mat, seksas su mylimąja tais laikais nebuvo didžiausia riterių siekiamybė, juos motyvavo kiti, tauresni ir platoniški tikslai – ilgėtis, garbinti ir idealizuoti – moters nekaltybė ir garbė buvo laikomos dorybėmis.

XII amžiuje prancūzų vienuolis Andreas Capellanus išleido pirmąją pasaulyje knygą, skirtą vyro meilei moteriai. Toje knygoje buvo apibrėžta 31 esminė šių santykių taisyklė, iš kurių beveik visos dar yra aktualios ir sšiandien: „vedęs žmogus gali mylėti kitą moterį“, „kas nėra pavydus, negali mylėti“ (pavydą autorius išvis aukštino kaip būtiną sąlygą meilei išreikšti), „viešai demonstruojama meilė retai išgyvena“, „geras meilužis galvoja tik apie tai, kaip pamaloninti savo mylimą moterį“. Nors man pati mieliausia yra ši: „Vien geras charakteris daro vyrą vertu meilės“.

Taigi, tame ir glūdi paiškininimas, kodėl šiandien mes elgiamės taip, kaip elgiamės. Būtent europietiška riteriška tradicija ir reikalavo, kad vyras dominuotų santykiuose, kaip stiprioji jų pusė, tačiau jo pastangos yra skirtos mylimosios poreikiams patenkinti – ir ši nuostata išsilaikė iki pat mūsų laikų, kol feminizmas ir seksualinė revoliucija pavertė tokį riterišką elgesį pajuokos objektu.

RITERIAI ŠIANDIEN

Tikras vyras visada pirmas parodo dėmesį moteriai – šypsena, komplimentu, galvos linktelėjimu, tiesiu kvietimu į pasimatymą (modernieji lepšiai telaiko savo jausmus viduje). Nors viduramžiais pasimatymas su moterimi buvo suprantamas, kaip dainavimas po langais ir žemyn numetama rožė, tačiau ir tais laikais jau buvo žinoma – vyrai kviečia ir organizuoja, nes nėra gailesio vaizdo, nei vyras, susitikęs su siekiama moterimi ir besielgiantis neryžtingai – nežinantis, kur eiti, ką veikti, ir, išvis, ką kalbėti.

O juk būtent riteriška poezija ir padėjo atsirasti tokiam fenomenui, kaip vyriškas iškalbingumas moters atžvilgiu. Komplimentus kurti gebėdavo ir geba tik vyrai, įvaldę šią proto ekvilibristiką žodžiais, kuo šiais „smailiukų“ ir trumpinių laikais retas begali pasigirti. Bet iš tiesų „moterys myli ausimis“, nes taip jau myli ištisus devynerius amžius, per kuriuos tikri riteriai suokdavo joms į ausis pačius gražiausius Visatoje egzistuojančius žodžius (juoba kad Europos moterys bendraja prasme buvo beraštės iki pat XIX amžiaus ir knygos joms nieko nereiškė – tik sakomas ar dainuojamas žodis). Ir, svarbiausia, suokdavo vyrai joms apie tai, kokios jos yra nuostabios, o ne apie save, kaip yra priimta šiais laikais, nes, kiekvieno dbartinio patino nuomone, kas gali būti svarbiau šiame pasaulyje už jį patį, nejaugi „kažkokia boba“? Nejaugi ji gali turėti savo lūkesčius, jausmus, viltis, mintis ir ką nors, kas gali sudominti vyrą? Todėl atminkite – leiskite savo moteriai kalbėti apie save, pats kalbėkite apie ją, klauskite ir jos klausykite – tai tiesiausias kelias į moters palankumą, nes devyni amžiai genetikos daro savo. Ir jokių užuominių apie kūnišką meilę – ne vien dėl to, kad riteriai nebuvo gašlūnai (žinia, savo seskualinę energiją išliedavę žemesnės klasės moteriškėms). Moteris tikri vyrai vertina ne už tą turtą, kuris „su ja yra visą laiką“, bet už jos moteriškumo stebuklus ir savo, kaip vyro gyvenimo prasmingumą. Jūs galite būti turtingiausias pasaulyje, gražiausias Visatoje, šauniausias žmonijos istorijoje, tačiau pats suvokiate, kad tai yra nieko verta, jei šalia Jūsų nėra moters, kurios vienintelės palankumui išgauti Jūs ir leidžiate savo niekingo gyvenimo dienas.

Taigi, susitikote su moterimi. Žinoma, šiandien niekas joms nebesilanksto, nei bučiuoja rankų, nei klaupiasi ant vieno kelio. Tačiau tiesus žvilgsnis tiesiai į akis, pasveikinimo žodžiai ir būtinas komplimentas – privalomi. Parodykite moteriai, kad ji yra Jums svarbi, o jos pastangos pasipuošti ir pasigražinti einant į pasimatymą su Jumis – pastebėtos ir įvertintos.

Nes komplimentas galbūt bus tinkamas pakaitalas dovanai – gėlėms, saldainiams ar šiaip kokiam niekučiui. Dovanoti dovanas mylimosioms irgi buvo riteriška tradicija, nes viduramžiais moterys dažniausiai tūnodavo savo dvaruose, niekur nevykdamos (o slavų ar musulmonų šalyse išvis uždarytos bokštuose ir niekam nesirodydamos). Riterio pasakojimai apie tolimus kraštus (tokiais atvejais, žinoma, galima kalbėti apie save ir savo žygdarbius) bei koks įmantrus suvenyras – arbatinis šaukštelis ar bulvė – buvo damai bene smagiausia pramoga ir galimybė pažinti pasaulį (atminkite, jos buvo beraštės). Be to, damos, pasipuošdamos riterių įteiktomis ar atsiųstomis dovanomis tiesiogiai siųsdavo signalą, kad priima jo dėmesį ir skatina jo iniciatyvą. Tai veikia, beje, ir šiandien.

Patys žinote, kad visada priimta vyrui atsikelti nuo kėdės, kai moteris įžengia į patalpą. Viduramžių dvaruose tai reiškė: „moterie, tu čia esi laukiama“. Atsistoti, kai moteris nueina nuo stalo ar išeina iš patalpos, reiškė: „aš dengiu tavo užnugarį“. Iš esmės ginklų psichologija yra nulėmusi daugelį mūsų elgsenos refleksų. Pavyzdžiui, tradiciją praleisti moterį į priekį, žengiant į patalpą. Viduramžiais tai reiškė – „aš neturiu ko slėpti“ arba „mano menė yra tavo menė“. Tačiau tokia nuostata neatsirado iš karto. Iš pradžių riteriai visada žengdavo į patalpą prieš moteris – kad savo kardu išvalytų damai kelią ar įvertintų, ar jai negresia joks pavojus – beje, tokios taisyklės ir šiandien yra laikomasi įeinant į restoraną. Juoba kad net karalienės pagal senovinę tradiciją niekada neįžengia į patalpas pirmos – visada tik įkandin pažų ar sargybinių – kad nesusmigtų į jų gležnus kūnus sąmokslininkų durklai. Egzistuoja kelios versijos, kodėl moteris turi eiti pirma, ir visos jos ištakų ieško dar pirmykščių žmonių laikuose. Klajoklių genčių moterys ir vaikai pirmieji įsikurdavo pasirinktose vietose – kad sutvarkytų aplinką ir paruoštų komforto zonas vyrams, kurie tokiems niekams neturėdavo laiko, nes visi darniai išbėgdavo medžioti mamutų. Džiunglėse moterys ir paaugliai atlikdavo „tarano“ funkciją, nes pramindavo kelią ginkluotiems iki dantų kariams ir turto nešikams. Taip pat manoma, kad pagal ano laikmečio kovos logiką, kuri buvo paremta tik pasalų taktika, moterys ir vaikai atlikdavo „masalo“ ar „avangardo“ vaidmenį, idant ginkluoti vyrai nebūtų užklupti pirmieji.

Tradicija atitraukti priėjusiai prie stalo moteriai kėdę taip pat atėjo iš viduramžių, kai baldai buvo nepalyginamai sunkesni (pvz., masyvūs krėslai arba suolai, ant kurių susėsdavo keliolika žmonių), ir jiems stumdyti išties reikėjo nemažos fizinės jėgos. Atitraukdamas kėdę moteriai Jūs visada signalizuosite, kad esate stiprus. Ir sedėdavo prieš moteris riteriai tiesiai, o ne susikūprinę ar užsikvempę ant stalo. Dėl poros priežasčių. Visų pirma, sedėti šarvuotam ar su kardu prie šono kitaip ir nebuvo įmanoma. Antra, žmonės nesedėdavo taip laisvai, kaip šiandien – prie stalo jų grūsdavosi kur kas daugiau ir užsiimti sau daugiau vietos nebuvo taip paprasta.

Riteriška mada, beje, lėmė ir esminė vyriškos aprangos detalę – tai, kad mes sagstome savo drabužius. Žinia, iš kairės pusės, skirtingai nei moterys, ir tai atsirado iš to, kad tuometiniai kovotojai, nešiojantys skydus ir šarvus, į ataką eidavo atstatę kairįjį petį, todėl šarvai buvo susagstomi link dešinės pusės, kad barbaro lietuvio ietis nepraslystų pro jų susegimo plyšį. Nosinaitė krūtininėje įvarko kišenėlėje taip pat atsirado riterių turnyruose – ten vyrai segdavo prie šarvų savo mylimosios nosinaitę – prie širdies, kaip palakumo ženklą. Ir iš esmės visa mūsų apranga yra raitelio apranga, kuo šiandien pasididžiuoti gali retas, todėl retas ir atrodo taip gerai, kaip kadaise buvo sumanyta.

Ir, žinoma, klausimas apie tai, kas turi sumokėti už gėrimus, pietus ar bilietus į kiną. Bet kuris anų laikų riteris į bet kurią moters užuominą pasidalinti išlaidas turėjo tik vieną atsakymą: „Ne“. Mat, riterių kodeksas įpareigojo kiekvieną jo besilaikantį duoti išmaldą ir „pasirūpinti tais, kuriems reikia globos“. Beje, net vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo duotoje monarcho priesaikoje taip pat yra minimas pasižadėjimas „rūpintis našlėmis ir našlaičiais“. Tai ir reiškė, kad vyras visada sumoka už moterį, nes išties ko verti tie keli grašiai prieš išgautą moters šypseną ir žavesį?

Taigi, tokie štai buvo laikai, toks štai buvo vyrų elgesys. Žinoma, šiek tiek jo epizodų dar išlikę, tačiau turbūt išties nebeliko jokios būtinybės elgtis taip, kaip elgėsi viduramžių vyrai, kurie neskuto nuo savo kūno plaukų, nesivalė dantų ir išvis prausdavosi tik kelis kartus per visą savo gyvenimą, kuris trukdavo vos 40 metų. Tačiau jie turėjo sakmes apie Lanselotą ir karalių Artūrą, turėjo prasmę ir galimybę pabūti tikrais šio pasaulio valdovais, ne politine, bet emocine prasme – tiesiog garsiai išreikšdami meilę ir pagarbą švenčiausiai šio pasaulio būtybei – moteriai. Ką gi, mums, besididžiuojantiems padavimais apie Tadą Blindą, galbūt tai ir sunkiau suvokiama. Ir belieka pasidžiaugti feminizmo pergale – galbūt vieną dieną man moteris atidarys duris, pridegs cigaretę, sumokės už pietus ir visą vakarą suoks gražiausius žodžius apie tai, koks aš nuostabus. Jei joms to jau nebereikia, tai reikia man.

Registruokitės nemokamai jau šiandien ir pradėkite savo meilės istoriją
NORIU GAUTI SU MANIMI SUDERINAMŲ NARIŲ SĄRAŠĄ!

One Comment

Komentuoti: ?? Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *