Antroji santuoka yra kur kas didesnis laimėjimas nei pirmoji. Vyrai — nelyginant vaikai. Ne taip sunku nieko nenutuokiantį vaiką nuvesti pas dantų gydytoją pirmą kartą. Tačiau pasodink jį į stomatologo kėdę antrą kartą, kai jis jau puikiai žino, kas yra replės ir dantų grąžtas! Tad jei vieną sykį rimtai nusvilęs vyras vėl ryžosi vesti, galite neabejoti — jis jus iš tikrųjų myli.
Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti — dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs…“ tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys — Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas — išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, — vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą.
Lenktynės, kurios nesibaigia
Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų. Ji šventai tikėjo, kad pirmoji jo žmona buvo tikra bjaurybė: netvarkinga, kvaila, valdinga, neseksuali, o iš vyro troško tik pinigų. Roma — visiškai kitokia. Visada tvarkingai apsirengusi, pasidažiusi, nekaprizinga ir ištroškusi meilės. Pirmoji žmona nemokėjo ruošti valgio? Užtat Roma nukraudavo stalą kelių patiekalų vakariene. Anoji nuolat skambinėjo vyrui ir jį kontroliavo? Roma nedrįsdavo surinkti mylimojo numerio, net jei šis į pasimatymą vėluodavo porą valandų. Nepaisant to, susituokus išsaugoti pozicijas Romai darėsi vis sunkiau. Kartais ji taip norėdavo pabūti ir irzli, ir susivėlusi, tačiau vyro frazė: „Negi ir tu tokia pat?“ priversdavo ją sustingti poza „visada pasirengusi!“ „Gal taip ir geriau, — guodžiasi ji. — Tai padeda man neapkerpėti.“ Tačiau ko verta šeima, kurioje negali būti savimi?
Nuolatinis lyginimas su buvusiąja skaudina, o bandymas tapti tobulu anos antipodu verčia pamiršti savo tikruosius poreikius. Liūdniausia tai, kad pranokti kitą žmogų visu šimtu procentų net neįmanoma — visada atsiras savybių, kuriomis pirmoji ponia pasirodys esanti pranašesnė. Tarkim, jūs protingesnė, tolerantiškesnė, gal net gražesnė. Tačiau atsidūrusi tarp bendrų pažįstamų netikėtai išgirstate: „O prisimeni, kaip tavo Birutė pasakodavo tą anekdotą? Visi išlūždavo!“ Tik mažutė replika — ir iškart nokautas: tavo humoro jausmas nė iš tolo neprilygsta josios!
Stiprios ir savimi pasitikinčios asmenybės tokį lyginimą įveikia pasitelkdamos humorą. Žurnalistė Edita Mildažytė „Ievai“ prieš kelerius metus prisipažino su tuo taip pat susidūrusi: „Bendro gyvenimo pradžioje manasis klausdavo: „Tai ką? Pusryčių nebus?“ „Ne“, — atsakydavau ir apsiversdavau ant kito šono. Supratau, kad jis pratęs valgyti šiltus pusryčius ir norėtų jų gauti. Teko priprasti iš naujo“.
Psichologas Gediminas Navaitis tikina, kad nėra jokio reikalo nuogąstauti dėl lyginimo su buvusiąja. „Ir vyrai, ir moterys retai pasakoja naujiems partneriams apie buvusią šeimą. Todėl su akivaizdžiu lyginimu nesusiduriama. Didesnį pavojų kelia ne lyginimas su ankstesne sutuoktine, bet su moterimis, su kuriomis jis bendravo trumpai. Savaitės meilės romanas neretai palieka malonesnių įspūdžių nei nesėkmingai susiklostęs šeimyninis gyvenimas.“ Vis dėlto liūdna suvokti, kad visa tai, ką jūs išgyvenate su tokiu džiaugsmu ir entuziazmu, jo gyvenime jau buvo. Kad virpulys tariant vedybų priesaiką jam jau pažįstamas, o jūsų pirmagimis jam — visiškai ne pirmagimis.
Septyniolikto mėnesio sindromas
Manyti, kad ankstesnė vyro patirtis išsitrins kaip senas dokumentas spustelėjus mygtuką „Delete“, gali tik visiškos naivuolės. Psichologai tikina, jog skyrybos niekada nebūna baigtas procesas — žmogus, kuris ilgą laiką buvo svarbi vyro gyvenimo dalis, nesiliaus egzistavęs. Taktiškas ir protingas vyras niekada nepasakos savo antrajai žmonai apie jį apninkančias abejones, bet ar tai reiškia, kad jų išvis nėra? Buvo atlikti tyrimai bandant išsiaiškinti, ką iš tiesų jaučia išsiskyręs vyras. Savanoriai apklausti hipnotinio transo būsenos. Pasirodo, antrųjų žmonų baimė, kad vyras ja nusivils taip pat, kaip nusivylė pirmąja, nėra visiškai nepagrįsta. Dauguma vyrų tapę laisvi ima svajoti apie kažkokią nerealią idealią moterį, kuri bus visais atžvilgiais pranašesnė už pirmąją — supratingesnė, jaunesnė, gražesnė ir, žinoma, seksualesnė. Tai, kas nutiko pirmąsyk, jie laiko klaida, kurią padarė dėl patirties stokos, skubos ar jaunystės kvailumo. Tačiau dabar viskas bus kitaip. Pagyvenę kurį laiką su kita moterimi jie dar labiau nusivilia, nes suvokia, kad ši irgi turi savų trūkumų ir reikalavimų ir kad — tai baisiausia — svajonių moteris apskritai neegzistuoja. Nusivylimo jausmas verčia vyrus atsigręžti į pirmąją santuoką. Ir padaryti išvadą, jog ji buvo ne tokia jau prasta. Nenuostabu, kad tokiu metu maždaug kas trečias vyras svajoja apie grįžimą į buvusią šeimą. Psichologai šį periodą vadina „septyniolikto mėnesio sindromu“ — kaip tik tiek laiko praėjus po skyrybų vyrą užplūsta praeities ilgesys.
Viena iš didžiausių klaidų, kurią daro antrosios sutuoktinės, — bandymas suvystyti vyrą, kol jis dar „šiltutėlis“, tiksliau, neatvėsęs po pirmosios santuokos. Taip, tuo metu jis yra jautrus, pažeidžiamas, išsiilgęs supratimo, šilumos ir meilės, tad gali čiupti jus kaip viliojantį jauką, kuris jį ištrauks iš depresijos liūno ir padės susigrąžinti prarastą savigarbą. Tačiau užuot žvejojusios drumstame vandenyje, verčiau luktelėkite, kol jis nusistovės, ir vyras susivoks, ko iš tiesų nori iš gyvenimo ir iš jūsų.
Išimtiniais atvejais bejėgis būna net laikas. „Problemų kyla, jei žmogus nėra psichologiškai išsiskyręs su savo ankstesne šeima, tebemyli buvusią žmoną ir nenorėtų kurti jokių kitų santykių, — teigia psichologas Gediminas Navaitis. — Tokie žmonės palyginti retai tuokiasi antrąsyk. Esama žmonių, kurie apskritai nesukurti šeimyniniam gyvenimui. Tokie nusivilia ir pirmąja, ir antrąja, ir bet kokia santuoka apskritai.“
Guodžia tai, kad, statistikos duomenimis, ir pirmosios, ir antrosios santuokos iširimo tikimybė yra panaši. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad antrąsyk vedę vyrai jaučiasi tokie pat laimingi — visiškai gali būti, kad nusvilę antrą kartą jie tiesiog nuleidžia rankas ir nebenori iš naujo pradėti skyrybų, teismų ir naujų paieškų maratono.
tenka sutikti su vienos mano drauges nuomone – vyrui pirma zmona visada geriausia, gi moteriai kiekvienas kitas vis geresnis :))
jei atsirastu nors vienas vyras zemeje, kuris zinotu kokios moters ji nori, jam reikia ir butent kodel tokios – toks vyras butu irasytas i raudonaja knyga.. 🙂 Deja, tokio dar nera irasyto 🙁
straipsnyje parašyta tikra tiesa, kiek besistengtum, vistiek vyrelis antrąją žmoną su pirmąja palygina, aš išgyvenau virš 20 metų ir išsiskyriau, nes buvau antroji (visur ir visada visus tuos metus), tai kraupūs išgyvenimai, esu labai nusivylusi, bet kaip kankinuosi būdama viena, nuo pasitraukimo iš šio beprasmio gyvenimo sulaiko tik tai, kad negaliu savo vaikams užtraukti tokios gėdos, kad “jų motina savižudė”…
Na taip..nepavydziu antroms zmonoms. Pati esu pirmoji, todel zinau, kokie neskaidrus, dviprasmiski, netgi isdavikiski santykiai tenka antrosioms, pazenklinti tiek dvasine tiek fizine neistikimybe.. Kiek zinau, drauge pasakojo, kad visada tarp eiluciu jaucia vyro (issiskyrusio)teigini, kad yra su ja, nes “negi gyvens vienas, juk reikia moters, sekso, maisto, stabilumo, bet su meile tai neturi nieko bendra”…
Liuda,o kodėl gyvenote 20 metų tai matydama ir kentėdama,juk gyvenimas vienas duotas,ne su palyginimais gyventi,bet džiaugtis būti laimingai,mylėti visa širdimi,ir jei to nėra,arba matai,kad tave visą laiką su kažkuo lygina,apsispręsti reikia laiku,nes neturėjimas valios apsispręsti,matote prie ko priveda.O apie išėjimą iš gyvenimo,tai tik dar kartą įrodo jūsų silpnumą,gyvenkite,džiaukitės,mylėkite,kad ir vaikus dabar,manau dar pasibels į jūsų širdį ta tikroji jums skirtoji meilė,reikia tikėti ir laukti,o tikėjimas suteikia daug vilčių.Sėkmės asmeniniame gyvenime.(nenukabinkite nosies).Gyvenimas gražus,aukščiau galvą pakelkite.Nesupykite,čia ne pamokslas,o tik mano nuomonė,jei jums priimtina,gal padės,o jei ne,nepagadins.Sėkmės,su pagarba.
o kodel tik “antrosioms” moterims taip sunku? kodel vyrams visada gerai, kas cia per nelygybe???
as esu antroji zmona, bet nesijauciu kad buciau antroji nes pirma santuoka buvo is reikalo. antra is noro as tai puikiai maciau, ir nesijauciu prastesne! pirmoj eilej esu jaunesne, antroj eilej nesu nervininke kuriai kasdien reikia raminamuju…
plius as visada palaikau vyra kai ji veda is kantrybes pirmoji ji puikiai zino kad jo silpna vieta yra vaikas tai tuom ir naudojasi, net vaika ismokino kad teva vadinti vardu.
ir zinau kad mano sazine rami as neardziau seimos tai pirmoji buvo neitikima.
hmmm galbut jaunesne bet kvailesne ir didele naivuole bei izulumo ir naglumo nemazai pas tamsta 🙂 galbut nereikia raminamuju ( bet ka gali zinoti ar ju niekad neprireiks ) gal ta vargse moetriske tiek vede is proto tas kuilys kad prireike raminamuju…. ir seip ne tu zinai kokia ta pirmoji zmona buvo ne tu cia karksek,juk su zvake ju namuose nestovejai,o ka tas vyrelis tauskia tai visi jie ta pati per ta pati mala.nejaugi sakys mano pirmoji buvo nereali,lb gera bet as ja palikau…cia sena tiesa kaip gyvenimas.dieve…visi is savo varpines gieda…o tu tiesiog tiki tuo kuo tau naudinga tiketi.
P.S tavo sazine nera rami..puikiai matos.nes deja tu ilindai i seima kai dar nebuvo sudeti taskai.gausi ir tu savo atpilda mergaite..tada ziuresim kaip snekesi 🙂 istikruju slyksciai sudirbai jo pirmaja zmona…ji visada buvo bus ir yra jo pirmoji..jie turi ju pirmagimy.o tu SECOND HAND 🙂 guodeja uztareja.:)
Mano pirmas vyras buvo mergišius,smurtautojas, moralinis teroristas ir nerealaus skūpumo. Traukiau 15 metų, paskui vargais negalais išsiskyriau, nors jis nenorėjo – patogu labai buvo. Išėjau kaip stoviu. Susipažinau su dabartiniu savo draugu dar skyrybų procese, abu buvom ant skyrybų slenksčio, abiejų situacija tokia pati – mano vyras, o jo žmona neištikimi. Aš bėgau nuo savo vyro, o jis buvo paliktas žmonos(nes, pasirodo tikrai daug gėrė)…su kuria norėjo gyventi. Vaikai jam šventi…Dabar gyvenam kartu, tačiau viskas ne taip, kaip aš svajojau: seksas retas kaip kalėdų senelis, jam amžina depresija, savo vaikams atiduotų viską, ką gali ir negali, neretai savo pačios namuose pasijuntu kaip pašalinė, o balsas, kai bendrauja su buvusia žmona, primena sarginio šuns gerinimąsi savo šeimininkui. Apie meilę nekalbam, aš jam pasakau, kad myliu, o jis tyli…Galiu pasakyti tik tiek: moteris, jeigu nori būti laiminga, turi būti savarankiška, nepriklausyti nuo jokio vyro jokiais aspektais, pati susitvarkyti su savo problemomis ir būti labai stipri morališkai. Laimė aplamai glūdi tik pačiame savyje. Joks vyras – nei pirmas, nei antras, nei joks kitoks nieko nepakeis. Kai pačios būsim savarankiškos, nieko iš nieko nesitikėsim, tai būsim visada patenkintos, nerūpės kas kam kiek dėmesio ar lėšų skiria, tada šypsosimės ir…būsim visiems įdomios.Nes tik linksmos moterys yra vyrams įdomios.
Pritariu, Inetuk :*
Zinai Ineta toki pati gyvenima gyvenu kaip ir tu na bent jau tikrai panasu ir tavo zodziai kaip pirstu i aki.
Jo,mergaites,jusiskes situacijos pazystamos iki skausmo.Praejus 2 metams po skirybu sutikau vyriski,kuris mazdaug metai buvo vienas,tiksliau isspirtas antrosios eks.Atrode,kad esam sutverti vienas kitam-linksmas,su humoro jausmu,supratingas ir tt.Metai laiko gyvenam kartu,ir ka gi.Paaiskejo,kad antroji eks,kuri isskyre ji su pirma zmona,kai vaikui buvo vos 6 m,yra isikunijusi tobulybe.Neskaitant tokiu smulkmenu,kad vyriskis isejo vienais triusikais tikraja to zodzio prasme-nuskriaustajai liko 3 aukstu namas,automobilis,o jam-skolos apie 50tukst.Sitai manes neliecia,nes tai buvo ju gyvenimas ir ju reikalas,bet kai brangusis visus metus zyzia,kokia nuskriausta jo vargse dukryte-nieko is tevo gyvenime negavusi,nieko jis jai nedave ir tt.Kazko tai vaikas is pirmos santuokos nera toks didziai vertinamas-jo motina dirbo 2 darbus,per galva vertesi palikta,ir vaika uzaugino kaip zmogu.Uztat nuskriaustoji dukryte,kuriai 10metu,atvaziavusi draskosi kaip laukine,dergiasi iki maximum-tevelis ziuredamas is dziaugsmo sokineja-kokia mano dukrele sustra,su lyderio savybemis it tt.Istisus metus klausiausi nuolatinio zyzimo,kad as kalbu ne taip kaip antroji,elgiuosi ne kaip antroji,ir tt ir pan.Ne syki klausiau,ko jis cia su manimi vargsta,kai jo laukia tokia be galo mylinti,svelni,nuolanki,zodziu absoliuciai tobula antroji.Tada paaiskeja,kad esu psichinis ligonis,kad man haliucinacijos-nieko niekada jis nera sakes,nemoku gyventi seimoje,priesingai nei jis-jis yra tobulas seimos vyro pavizdys.Zodziu moterys,antrosios ar treciosios dalia tikrai nelinksma.Ypac jei eks buvo barakuda-zinokit kad uz ja geresnes tikrai vyriskiui nebus.