Žiedadulkės ir alergija

Alergija – tai labai klastinga liga, pasireiškianti įvairiomis formomis (dermatozėmis, virškinamojo ir kvėpavimo trakto ligomis, poodžio ir gleivinių paburkimais, nervų sistemos sutrikimais ir kt.). Viena dažniausių alerginių ligų pavasarį yra sezoninė epizodinė alerginė sloga, kuri labai sutrikdo gyvenimo kokybę ir veja ligonį pas gydytoją prašyti pagalbos.

Epizodinį alerginį rinitą (EAR) sukelia natūralūs gamtoje sutinkami alergenai, kurie įsijautrinusiam žmogui gali sukelti čiaudulį, nosies ir akių niežėjimą, ašarojimą, kosulį, net dermatozes. Dažniausi alergenai, sukeliantys EAR, yra žiedadulkės bei pelėsių grybelių sporos.

Žiedadulkės – tai augalų vyriškos lyties ląstelės, vidutiniškai nuo 10 iki 100 mikronų dydžio, įvairių aerodinaminių formų (dažniau rutulio ar cilindro), padengtos apvalkalėliu. Žiedadulkės susikaupia prieš 2 sav. iki augalo žydėjimo.

Žiedadulkės ir alergija esti kone neatskiriama porelė. Klinikinių tyrimų metu mokslininkai ištyrė, kad žiedadulkės gali sukelti alergiją tada, jei jos pasižymi šiomis savybėmis:

  • agresyvumu ir antigeniškumu,
  • lengvumu ir geba plisti oru (vėjo išnešiojamos, jų produkuojama dideli kiekiai ir areale paprastai yra daug tos rūšies augalų).

Agresyviosios žiedadulkės

Kai kurių augalų žiedadulkės pasižymi itin dideliu agresyvumu: sugeba prasiskverbti pro mechaninius barjerus (odą, nosies, akių, gerklų, bronchų gleivines) ir stipriai antigeniškai veikti žmogaus imuninę sistemą. Iki visiškos žiedadulkių brandos jų antigeniškumas vis didėja. Po to žiedadulkių antigeniškumas palaipsniui silpnėja.

Šviežių žiedadulkių antigeniškumas būna daug stipresnis ir dar labiau sustiprėja drėgnoje terpėje. Šviežios žiedadulkės – labai veiklios. Pakliuvusios ant nosiaryklės ir akių gleivinių, nuo drėgmės jos išburksta ir sprogsta, išliedamos ląstelės citoplazmą, pasižyminčią antigeninėmis savybėmis. Pastaroji rezorbuojasi į kraują ir limfą. Organizmo imuninė sistema identifikuoja alergeną – svetimkūnį, vyksta sensibilizacija.

Liga pasireiškia ne iš karto, pastebimi ligos simptomai kartais prasideda tik praėjus 2–3 žydėjimo sezonams. Esant sausam orui, žiedadulkės išlieka gyvybingos ilgai: grūdinių kultūrų – 3–5 dienas, tulpių – iki 100 dienų, vaismedžių – iki 200, o finikinės palmės – net iki 10 metų.

Žiedadulkių lengvumas

Žiedadulkių lengvumą ir jų gebą lengvai plisti oru nulemia jų rutulinė forma bei dydis (nuo 20 iki 40 mikronų). Pušys gamina ypač daug žiedadulkių, pasižyminčių ir lengvumu, ir geba skristi (vėjo nunešama labai toli – šimtus kilometrų), tačiau jų antigeniškumas yra gana silpnas ir retai sukelia alergines ligas.

Augalai (alksnis, lazdynas, grūdinės kultūros ir varpinės žolės), apdulkinami vėjo, pasižymi gausia žiedadulkių gamyba ir geba lengvai skraidyti. Jos gali pakenkti įsijautrinusiam individui, esančiam nuo jų šaltinio už kelių šimtų kilometrų. Vienok pacientui, esančiam arčiau žiedadulkių šaltinio, ligos simptomai bus daug ryškesni ir savijauta bus daug blogesnė. Būtent minėtų augalų žiedadulkės dažniausiai sukelia alerginį rinitą.

Augalų, apdulkinamų vabzdžių, žiedadulkės yra mažiau pavojingos žmogui (sunkesnės, mažesnė geba lengvai skraidyti). Kai kurios žiedadulkės, vabzdžiui skrendant, atsipalaiduoja nuo jų antenų, nukrinta ir negausiai paplinta aplinkoje. Žmonės, esantys arti šių žiedadulkių šaltinių, dažniausiai žemdirbiai, gėlininkai ir pan., tiesiogiai kontaktuoja ir įsijautrina.

Oda – barjeras alergenams

Moksliniai tyrimai įrodė, kad oda, kuri netenka pro epidermį daugiau drėgmės, yra prastesnis barjeras įvairiems aplinkos dirgikliams ir alergenams. Pro ją lengviau praeina tiek lauko, tiek vidaus patalpų oro alergenai ir vystosi asmens įsijautrinimas.

Yra nedaug išimčių, kai augalų (saulėgrąžų), apdulkinamų vabzdžių, žiedadulkės yra labai stiprūs alergenai. Beje, mūsų krašte šių žiedadulkių nėra daug, ir įsijautrinusių joms žmonių skaičius nėra didelis. Be to, yra augalų (kiaulpienė), kurie yra apdulkinami ir vėjo, ir vabzdžių, sukeliančių dažną sensibilizaciją. Kiekvienai teritorijai yra būdingas savas žiedadulkių mišinys ore.

Didžioji dauguma žiedadulkių dažniausiai atsiskiria nuo savo augalo rytinėmis valandomis (apie 4–9 val.). Tuo metu jos yra šviežios ir labai stiprūs alergenai.

Kiti alergenai augaluose

Antigenai aptinkami ne tik žiedadulkėse, bet ir kitose augalo dalyse – lapuose, sėklose ir vaisiuose. Dėl to, esant alergijai lazdyno žiedadulkėms, gali būti alergija ir miško riešutams; esant alergijai grūdinių kultūrų žiedadulkėms, galima alergija ir jų grūdams, kruopoms, taip pat iš tų grūdų pagamintiems produktams (košėms, duonai, konditerijos gaminiams); esant alergijai saulėgrąžų žiedadulkėms – galima alergija ir saulėgrąžų aliejui. Įsijautrinusių asmenų monoalergija (vienam alergenui), bėgant metams, gali pereiti į polialergiją (alergiją keliems alergenams).

Pelėsių grybeliai – tai mikroskopiniai augalai – parazitai, neturintys kamieno, šaknų ir lapų; juose nėra chlorofilo. Jų sporos, kaip ir žiedadulkės, pernešamos oru. Pelėsis susiformuoja kolonijomis ant drėgnų lapų, kelmų, senų medžių, drėgnose ir šiltose patalpose. Alergiją sukelia jo gausios sporos.

Jei žmogus įsijautrinęs pelėsių grybeliams, tai ligos simptomus jis gali jausti ištisus metus, nes pelėsių sporos nežūsta nuo šalčių, esant žemai temperatūrai, pelėsių augimas yra sustabdomas. Kiek atšilus, pelėsių grybeliai aktyvėja, vėl pradeda išskirti sporas, ir alergijos simptomai vėl paūmėja. Pelėsių sporos yra mažos (3–10 mikronų) ir giliai prasiskverbia į kvėpavimo traktą. Jos gali sukelti tiek rinitą, tiek astmą.

Dėl nežinomų priežasčių vaikai daug dažniau įsijautrina pelėsių sporoms nei suaugusieji. Lauko aplinkoje dažniausiai paplitę Cladosporium ir Alternaria pelėsiai, kurių didžiausia koncentracija aptinkama vasarą. Pelėsiams Penicillium ir Aspergillus nebūdingas sezoniškumas. Namų aplinkoje (voniose, virtuvėse, ant maisto produktų ir kt.) ištisus metus pelėsiai (Penicillium, Aspergillus, Fusarium) gali gaminti sporas ir išprovokuoti nuolatinio alerginio rinito simptomus.

Kiti alergenai – tai pažeistų augalų sultys, kurios gali patekti alergiškam žmogui ant odos dirbant sode: pjaustant augalus, skiepijant, šienaujant, ravint ir t.t. Alergiškiems žmonėms tokių darbų reikėtų vengti. Jei tai neįmanoma, reikėtų dėvėti respiratorius, specialius rūbus ir pirštines.