Viltis miršta paskutinė?

Viltis – tai prabudęs sapnas Aristotelis

Kai buvome vaikai, atrodė, kad nėra nenuverčiamų kalnų. Siekiant įgyvendinti savo sumanymą, sutrukdyti negalėdavo nei mamos draudimai, nei piktas kaimynų šuo. Kliūtys, norint pasiekti trokštamą daiktą ar rezultatą, būdavo apeinamos jei ne realybėje, tai bent jau vaizduotėje. Taigi, kas pasikeitė dabar?

Kodėl vis dažniau galime pagauti save sakant „ne, tai neįmanoma“, „vis vien man nepavyks“, „taip nebūna“? Kur dingo tikėjimas stebuklais ir vylimasis, kad pavyks įgyvendinti savo svajonę? Šiame straipsnyje ir pabandysiu atsakyti į klausimą, ar verta turėti netikrų vilčių ir ką jos mums duoda.

Viltis šnekamojoje kalboje dažnai nuvertinama. Vien jau pasakymas „viltis – kvailių motina“ gerai iliustruoja skeptišką nusiteikimą jos atžvilgiu. Tačiau daugelis vilties fenomeną analizuojančių tyrinėtojų vis tik tampa vilties šalininkais ir gynėjais. Taigi, kas yra viltis?

Anot viltį jau ilgą laiką tyrinėjančio psichologo Charleso Richardo Snyderio (2002), viltis nėra pasyvi emocija, atsirandanti tik sunkiomis gyvenimo valandomis, veikiau ją galima laikyti pastoviu mąstymo būdu, kuris padeda aktyviai siekti išsikeltų tikslų. Mūsų jaučiamai vilčiai įtaką daro mūsų suvokiami ir numatomi keliai iki siekiamo tikslo ir tam sutelkta energija. Taigi, šiame straipsnyje kalbėsiu ne apie pasyvų vylimąsi, o apie aktyvią viltį.

Nuo pasirinkto tikslo siekimo būdo priklausys mūsų galimybių jį pasiekti esant kliūtims ar jų nesant suvokimas. Energijos pojūtis rodo, jog suvokiame galį pradėti ir toliau siekti tikslo. Viltis ir yra šios energijos pojūčio rezultatas. Mes nuolat iš naujo įvertiname pasirinktą kelią ir turimą energiją, reikalingą juo eiti. Įvertinimas kinta priklausomai nuo suvoktos sėkmės jo siekiant. Taip formuojasi mūsų vilties išgyvenimas.

Kelių link tikslo numatymas, kaip teigia psichologas Snyderis, ir yra vienas esminių dalykų, skiriančių vilties išgyvenimą nuo optimizmo. Optimistas gali tikėti, kad viskas bus gerai, kad įvyks tai, ko jis nori, ir nesiimti jokių veiksmų. O žmogus, patiriantis stiprų vilties išgyvenimą, kuris savaime skatiną veikti, yra linkęs ieškoti kelių link savo tikslo.

Toliau šiame straipsnyje pristatysiu tris mitus apie dideles viltis. Taigi, kalbėsiu būtent apie dideles viltis – tokias, kurias daugelis laiko nepagrįstomis, neturinčiomis realaus pagrindo.

Mitas: didelės viltys yra iliuzijos, neturinčios sąlyčio su realybe

Jei turime vilčių, kurių išsipildymas abejotinas, dažniausiai, aplinkiniai mums sako, kad „skraidžiojame padebesiais“. Tai parodo įsitikinimo, kad viltis – tai neturinti sąsajų su realybe iliuzija, tvirtumą.

Minėtasis Snyderis atlikdamas vilties tyrinėjimus taip pat nustatė, kad didelių vilčių turintys žmonės pasinaudoja pozityviomis iliuzijomis. Jos pakeičia jų požiūrį į realybę, tačiau pačios nėra taip jau labai nutolusios nuo tikrovės. Netgi priešingai, galima teigti, kad vilties išgyvenimas glaudžiai susijęs su realybe. Kad ir kaip ten būtų, nors ir priima realybę, tokie žmonės ją šiek tiek pagražina. Kaip nustatė tyrėjai Shelley Taylor ir Davidas Armoras, pozityvios iliuzijos apima aukštesnę savivertę, stipresnį asmeninės kontrolės pojūtį ir apskritai optimistišką ateities vertinimą. Šis pojūtis susijęs su energijos siekiant tikslų dydžiu. Taigi, anot Snyderio, pozityvios iliuzijos suteikia jėgų siekti išsikeltų tikslų. Matome, kad besiviliant mūsų požiūris gali ne visai atitikti realybę, tačiau jis nėra nuo jos taip atitolęs, kad „neliestume žemės kojomis“, o pernelyg didelės iliuzijos yra susijusios su savo galimybių pervertinimu ir negali būti laikomos viltimi. Be to, kaip rodo tyrimai, žmonės, kurių savivertė itin aukšta, o iliuzijos ypač didelės, vilties turi net mažiau.

Mitas: didelės viltys yra grindžiamos nepasiekiamais tikslais

Tikiu, kad su šiuo požiūriu jums irgi tenka susidurti ir „pasivaikyti vėją laukuose“. Artimųjų susirūpinimas šiuo atveju atrodo visai suprantamas, juk jie mano, kad suvokę, jog tikslas yra nepasiekiamas, skaudžiai nusivilsime. Nors galima sutikti, kad asmuo gali klysti dėl realumo pasiekti tikslą, tačiau kartais tikslai, atrodę neįmanomi, yra pasiekiami didelėmis pastangomis. O juk pastangos dedamos, kai tikimasi pasiekti nors iš pirmo žvilgsnio nerealistišką, sunkiai įgyvendinamą, bet taip masinantį tikslą. Psichologas Robertas Emmonsas su kolegomis tyrimais įrodė, kad viltį jaučiantys žmonės dažniau pasiekia savo tikslus.

Tyrėjai Johnas R. Atkinsonas ir Lori M. Irving su bendradarbiais nustatė keletą priežasčių, dėl kurių didesni tikslai lemia didesnę sėkmę. Pirmiausia, įdedama daugiau pastangų, antra, tokie tikslai veikia motyvuojančiai, įkvėpia ir jaudina. Tai, kad turi didelių tikslų, parodo, jog asmuo gali mąstyti lanksčiai, juk reikia matyti keletą į tikslą vedančių kelių.

Svarbu pažymėti, kad viltingi žmonės, nors ir turi didelių tikslų, yra juos linkę skaldyti į mažesnius, lengviau įvykdomus ir vedančius link didžiojo tikslo. Žmonės, išsikėlę didesnius tikslus, turintys daugiau vilties, daugiau dėmesio skiria procesui, taigi, mėgaujasi ir juo, ne vien pasiektu rezultatu.

Galima teigti, kad „besivaikantys vėją laukuose“ dažniau jį ir pagauna. O jei to padaryti ir nepavyksta, jie įstengia mėgautis gaudymu taip, kaip niekas kitas.

Mitas: didelės viltys rodo nesugebėjimą planuoti

Plačiai paplitusi nuostata, kad tie, kas viliasi sunkiai pasiekiamų dalykų, nesugeba susiplanuoti gyvenimo, pasirenka netinkamą tikslo siekimo būdą. Abejonė grindžiama tuo, kad sunkiai pasiekiamas dalykas galbūt ir liks tik siekiamybė, todėl sunku susidėlioti žingsnius, vedančius tikslo link.

Gali pasirodyti keista, tačiau atlikti tyrimai paneigia ir šį mitą. Galima teigti, kad žmonės, jaučiantys didesnę viltį, pasirenka efektyvesnį tikslo siekimo būdą. Pasak Snyderio, tai lemia gebėjimas susidūrus su kliūtimis atrasti kitą kelią tikslo link. Tokie žmonės sugeba įveikti sunkumus ir netikėtumus, pasitaikančius jų kelyje, ir nepraranda vidinės energijos bei ryžto siekti savo tikslo kitokiais būdais.

Tai vis dėlto tikėti ar netikėti stebuklais?

Taigi matome, kad mūsų jaučiama viltis ne tik daro didelę įtaką tam, kaip jaučiamės ir gyvename šiuo metu, bet ir iš dalies formuoja mūsų ateitį. Mes suvokiame, ko norime, ieškome kelių link savo tikslų ir dedame pastangas, kad juos pasiektume. Galbūt kartais ir nėra taip jau svarbu, ar mūsų viltys visiškai tiksliai apskaičiuotos ir pagrįstos. Kad ir kaip ten būtų, net ir didžiuliai, neįmanomi tikslai, pasirodo, yra pasiekiami, nes kažkas nusprendė jų siekti ir dėjo pastangas.

Be abejo, turėdami didelių vilčių rizikuojame nusivilti ar patirti kitų nemalonių jausmų, tačiau tai yra mūsų gyvenimo neatskiriama dalis. Taigi, norisi tiesiog paprastai pasakyti – tikėkime stebuklais, turėkime didelių ir gražių vilčių taip pat, kaip ir vaikystėje! Juk mes, suaugusieji, turime vieną pranašumą – žinome, kad šios svajonės išsipildymas didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių.

Psichologas Andrius Katarskis