Mokėti tinkamai išspręsti kylančius konfliktus yra daug svarbiau nei stengtis nuo jų pabėgti.
Ar bandėte nors kada įsivaizduoti kaip gyventumėme be konfliktų? Tikras rojus – ar ne? Tyla, ramybė, visuotinė santarvė. Niekas nesibara, nėra įniršusių, besikeikiančių, besikoliojančių. Vieni kitus supranta iš pusės žodžio. Ar tai įmanoma?
Skiriasi interesai
Kaip nebūna nuolat gero oro – be vėjo, lietaus ir pūgų, taip negalime ir visada ramiai gyventi. Konfliktuoja net ir patys laimingiausi, geriausiai sutariantys žmonės. Konfliktų visad buvo ir bus, jie tiesiog neišvengiami. Kasdien, kas valandą, kas minutę susiduria įvairių žmonių interesai, poreikiai, norai, skoniai, vertybės. Todėl naivu būtų tikėtis nekonfliktinės visuomenės, o juo labiau, kad asmeniniame gyvenime pavyks išvengti tarpasmeninių susidūrimų.
Svarbu suprasti ir priimti konfliktų neišvengiamumo faktą, ir pasistengti tai perteikti savo vaikams. Visa tai būtina, kad kilus konfliktinėms situacijoms tuščiai nesigraužtume ir nevarytume savęs bei vaikų į kampą.
Vaikai save nuvertina
Dažnai konsultacijose tenka susidurti su vaikų bei paauglių pergyvenimais, dvelkiančiais neįprastu tragizmu vien dėl to, kad susipyko, ar pykstasi su tėvais ar kitais artimaisiais. Atžaloms sunku suvokti, pyktis, konfliktuoti su suaugusiaisiais yra normalu ir natūralu. Konfliktas su artimu žmogumi jiems dažnai asocijuojasi su jų blogumu ar netinkamumu, nevertingumu. Vaikai dažnai net pradeda kelti sau klausimus, ar yra verti tėvų meilės po viso to, o gal tėvai niekada jo nemylėjo, kodėl tėtis ar mama taip jo nekenčia?
Susipykimą su artimu žmogumi vaikai ir paaugliai tapatina su meilės, pagarbos ir vertės praradimu. Reikia nemažai laiko, kol atžaloms pavyksta suvokti, kad patys konfliktai nėra nei blogai, nei gerai. Konfliktai – nebūtinai visada kažkas blogo. Kartais konfliktai yra gera galimybė iš naujo pažinti vienas kitą, pabandyti įsiklausyti ir išgirsti tai, ko galbūt anksčiau negirdėjo.
Išeitis – kaltų nėra
Kilus konfliktui svarbu ne tai, kad jis kilo, o tai, kaip jis bus sprendžiamas: konstruktyviai ar destruktyviai. Ir ateityje svarbiausiai ne visiškai vengti konfliktų, o abiem pusėms mokėti juos konstruktyviai išspręsti.
Konfliktus galima būtų palyginti su bakterijomis, kurios gali būti ir žalingos, sukeliančios ligas, ir naudingos, padedančios virškinti arba naikinančios pramonės atliekas.
Konstruktyvūs konfliktai – kai pokalbio metu abi pusės bando aiškintis ir kalbėtis apie susidariusią nemalonią situaciją, kai abi pusės pripažįsta savo klaidas, ieško bendrų kompromisinių išeičių, nebando užimti nei teisėjo, visažinio ar aukos vaidmenų.
Tokiu atveju nenukenčia nei tėvų, nei vaiko savivertė, yra tikimybė, kad kilęs konfliktas gali padėti tolimesniam geresniam supratimui bei bendradarbiavimui.
Aklavietė – kaltas vaikas
Destruktyvūs konflikto sprendimo būdai – kai tėvai panaudoja psichologinį, emocinį, fizinį smurtą prieš savo atžalas, pradeda taikyti perdėtai griežtas bausmes bei apribojimus už nusižengimus ar lūkesčių nepateisinimą, kelia perdėtai griežtus reikalavimus. Visa tai žeidžia vaiko savivertę. Tai gimdo tik tolesnį vidinį pyktį bei neapykantą tėvams, norą atvirai ar užslėptai jiems keršyti. Laikui bėgant tokia konfliktinė situacija tik aštrės. Ir nesvarbu, kad tėvai tai darydami kalba savo vaikams apie pačius gražiausius bei tyriausius jausmus. Vaikų akyse – jie jau priešai, ir apie bet kokį bendradarbiavimą negali būti kalbos. Atmintyje nuoskaudos išlieka labai ilgam. Tai gali net trukdyti vaikams suaugus sėkmingai tvarkyti savo asmeninį gyvenimą, konstruktyviai spręsti iškilusias problemas.
Visi mes darome klaidų. Mūsų vaikai – ne išimtis. Natūralu, kad dažnai vaikas elgiasi ne taip kaip norėtųsi tėvams, bet taip jis mokosi gyventi iš savo klaidų. Tėvai gali tik paskatinti vaiką elgtis kiek kitaip nei įprastai, bet priversti – jokiu būdu.
Todėl tėvai turėtų mokytis kalbėtis ir tartis su vaiku.
