Gal kieno nors erotines fantazijas pažadintų ir skeleto (ypač dubens srities) rentgeno nuotrauka. Kiti gi pasitenkina klasikiniu striptizu, kuris drauge su kitomis vakarietiškomis intymiomis gėrybėmis viesulu įsiveržė į santūriųjų lietuvių gyvenimą. Kokie gi nacionaliniai mūsų, lietuviškojo, striptizo ypatumai?

Striptizas tapo neatsiejama vakarėlių - paskutinių priešvestuvinių pasispardymų - bernvakarių ir atsakomojo feministinės reakcijos smūgio – mergvakarių atributas. Dabar net į biuro darbuotojų vakarėlį pakviestas užsakomasis Kalėdų senelis gali ateiti be dovanų. Vietoje jų užtenka nusimesti kailinius ir visą apatinį trikotažą. Išimtinais atvejais yra leidžiama pasilikti maskuojamąją sintetinę barzdą ir raudonai baltas dryžuotas kojines.

Tautinė erotikos samprata

Gal ir gerai, kad lietuvių kalbininkai neprivertė striptizo sulietuvinti. Tautinio supratimo plotmėj žodis apsinuoginimas skamba su natūraliai lietuvišku kaltės prieskoniu. Net jeigu tasai striptizas itin kūrybiškas. Ilgą laiką vienintelė erotinio striptizo apraiška buvo trijų ketvirčių rakursu pasukusios matinančios motinos apnuoginta krūtis, o rugius pjaunantys vyrai, tolumoje išvydę iš pirtelės į ežerą bėgančias vienmarškines moteris, ilgam turėdavo dvasinio peno pamąstymams…

Erotika mene

Lietuvių žodyne žodžio erotika nebuvo. Erotika, kaip reiškinys skleidėsi poezijoje, meninėje fotografijoje, kino filmų epizoduose. Pasaulio ir meninės išraiškos jungtis buvo didžiausia paslaptis, prilygstanti meilės akto ir gyvybės pradėjimo paslapčiai. Erotika niuansuota, daugiakryptė, drąsi, bet svarbiausia – „ji skiriasi nuo masinių erogeninių zonų pasikutenimo, nuo dangstomos negalios ar patologijos, išplitusių postpokerinėje gadynėje”(M.Jonaitis. Metai. 1996).

Estetiškumo paieškos

Kitas svarbus lietuviškos sampratos bruožas - estetiškumas, kuris neatsiejamas nuo erotikos, o ši savo ruožtu - nuo moters ir gamtos. Apsvaigimas nuo gyvybės, formų, moters, susižavėjimas gyvenimu, įsimylėjimo būsenos - visa tai sutinkama beveik kiekviename lietuvių kūrėjų darbe. Erotika ne gašli, ne nuoga - ji pridengiama antika, senųjų epų ar lietuvių mitologijos vardais bei išplėtotais siužetų fragmentais. „Erotika čia tokia, kokią ją matė senieji, - kosminė, viską lemianti galia, netgi išmintis.“ (S.Geda. Literatūra ir menas).

Žaidimas erotiniais elementais tautinio šokio motyvuose

Lietuviškos sąmonės plotmėj pakakdavo netyčia apnuoginti moters kojelę tautinio šokio sukūryje. Ir dabar tai gali šokiruoti. Arabus. Arba lietuvius: tik tiek??? Erotikos paieškos tautinėje kultūroje nebūtinai turi nutolti nuo bendrojo laikmečio tendencijų. Štai Andželika Cholina šokio spektaklyje „Žmonės“ sumaniai atgaivino mūsų tradicinį šokį netradiciniais sprendimais. Naujos spalvos, lietuvių tautinio šokio formos, jų kaita: ratai, eilės, voros,gyvatėlės… Vienintelė aliuzija į vakarietišką erotiką - klumpėmis temperamentingai išgaunamas ritmas. Šiuolaikinėms masėms priimtiną apsinuoginimą keičia polkos žingsnis, sutrepsėjimai, plojimai ir greitakalbės dainos „Pempel pempel“ erotiškas skambesys. Žavu, išlaikyta, lietuviška ir subtiliai erotiška.

Plačiųjų masių poreikiai

Dabar plačioji visuomenė sparčiai formuoja kitokį tautinio erotizmo suvokimą: net išvydus tautinį languotą sijoną neapleidžia mintis, kad vėjo šuoras tuoj tuoj jį ir užvers iki pačių grožybių… Jeigu esi moteris, žiūri vyrišką striptizą, ir nenori išsiskirti iš minios bei pasirodyti frigidiška, privalai kaip išprotėjusi klykti ir kone alpti iš laimės, jei būtent tave aliejumi žvilgantis erotas pasisodino ant kėdės lengviems pagrabaliojimams. Jeigu esi vyras, ir žiūri moterišką striptizą – klykti nereikia. Pakanka patenkintai šypsotis, ar bent jau vertinamai stebėti. Užtat privalai užkišti už sunkiai įžiūrimų gyvatiškai besiraitančios deivės kelnaičių kad ir smulkiausią kupiūrą. Tai, ką įsisąmoniname, perkeliame į pasąmonę. Žinome, kad tai, ką matome, galime turėti. O turėti norime, bet žinome, kad šįsyk negalima. Ir žaidžiame azartinius žaidimus tarp seksualinių potraukių, sąmonės ir visuomenės normų.

Psichologinių procesų analizė per striptizo prizmę. Laisvųjų asociacijų metodas

Neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų. Kad išsiaiškintų slaptus siekius Zigmundas Froidas, vienas pirmųjų tyręs seksualumo formavimąsi, sukūrė laisvų asociacijų metodą.

Visas mūsų sieloje vykstančias audras jis sudėjo į vieną gyvenimo organizacijos modelį, išskirdamas tris mus valdančias plotmes:

• Id (arba tai ) – žmogiškų troškimų šaltinis. Tai seksualiniai ir agresyvieji troškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant.
• Ego (arba aš ) – sąmonė, reguliuojanti pirmojo ir trečiojo psichikos lygių konfliktą. Konfliktuojanti id ir superego. Ji paklūsta realybės dėsniams ir ieško galimybės patenkinti poreikius ir norus atsižvelgdama į istorinius faktorius.
• Superego (arba aukščiau negu aš) – auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis (sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius.

Transformavus teoriją į striptizo seanso rėmus, praktiškai tai atrodytų taip: pamatęs dailiai apnuoginamą kūną, vyras gauna iš id seksualinį impulsą. Šiuo etapu vyksta natūralios fiziologinės reakcijos, nors tai bandoma nuslėpti abejinga veido išraiška. Jo ego ieško galimybės realiai patenkinti norą. Jis nusišypso, gal net atsargiai paliečia šokėjos šlaunį, traukia iš piniginės kupiūrą ir užkiša už kelnaičių, sielos gilumoje tikėdamasis kažkokiu būdu susipažinti. O superego – moralinių principų ir kaltės įsikūnijimas sulaiko nuo agresyvių veiksmų. Tokiu būdu, pasibaigus striptizui jis išmaukia savo kokteilio likučius, gal užsisako dar vieną, susirenka žaisliukus ir sprūdina namo pas gyvą, superego patvirtintą, moterį, kuri, ko gero, ir vėl jam parodys trijų ketvirčių rakurso striptizą, bemaitindama kūdikį krūtimi…

Veidrodiniu būdu viską galima pritaikyti ir vyriško striptizo žiūrovei - moteriai. Tik čia pagrindinę natą užtrauks superego patvirtintas vyras, jeigu toks yra jos gyvenime. Ir erotika nušvis dar kitu rakursu - galbūt per atsainiai prasagstytą vyriškų marškinų apykaklę ar iki alkūnių atraitotas rankoves, atidengiančias tvirtas, vyriškas rankas, kurių glėbyje gali sutirpti. Net nekyla mintis šias rankas įsivaizduoti, beglamonėjant metalinį stulpą.

Vadinasi, dar ne galutinai ir negrįžtamai atitolome nuo nacionalinės sampratos apie erotiką. Tačiau visur turi būti saikas. Nėra gerai, kai tai tampa tabu – nes vis tik pasaulis sukasi, tendencijos keičiasi. Svarbu – neperlenkti lazdos. Tuo pačiu, kalbant apie striptizą lietuviškai, nebūtina cituoti Maironį, nors, tiesą sakant, ir jis pats kartais būdavo labai šmaikštus ir sąmojingas.

Gairės: moterų striptizas, seksas, seksas ir erotika, seksualumo suvokimas, striptizas, striptizo sokis, striptizo vertinimas, vyrų striptizas