Sveiki atvykę į Mary Kay Andrews pasaulį, kuriame gyvuoja nepriekaištingos manieros, suterštos reputacijos… ir saldus kerštas!
Moterų pamėgtos autorės Mary Kay Andrews romanas „Skandaliukas“ – tai komiška, įžūli ir moteriškai išradinga socialinio gyvenimo satyra. Romanas prasideda nuo Kylės Merdok ir Eidžei Džernigano vestuvių repetecijos, kurios metu nuotaka pričiumpa savo sužadėtinį išdykaujant su vyriausiąja pamerge ir kyla didžiulis skandalas. Tik tokia gudri interjero dizainerė kaip Kylė gali sugalvoti, kaip ištaisyti savo reputaciją ir nubausti neištikimą sužadėtinį taip, kaip jis to nusipelnė.
Tai klasikinis pramoginis romanas, šmaikščiai gvildenantis amžinas moterims rūpinčias temas: meilės kelius ir klystkelius, pasitikėjimą ir išdavystę, atleidimą ir kerštą.
IŠTRAUKA
– O kas, jeigu aš jį myliu? Jeigu noriu juo tikėti? Ar turėčiau suteikti jam dar vieną šansą? Apie tai aš daugiausia galvoju. Ar reikėjo EiDžei suteikti dar vieną šansą. Žmonės juk klysta.
– Kvailioti su tavo geriausia drauge, kai jųdviejų vestuvės – jau kitą dieną, tai ne šiaip klaida, – tarė tėtis, – tai asmenybės trūkumas. Didelis trūkumas, jei nori žinoti. Aš įsirausiau kojų pirštais į šlapią smėlį.
– Glorija sako, kad visi Džerniganai tokie. Ji sako, kad Driu ir net Čabas kitados buvo paleistuviai. – Be reikalo ji tau pasakė, – lėtai tarė tėtis. – Bet tai teisybė, taip?
Tėtis nusuko akis.
– Kalbų visada buvo. Nemėgstu paskalų. Niekada nemėgau. O kai tavo mama išvažiavo, aš žinojau, kad apie mus kalbėjo visas miestelis. Nieko negalėjau padaryti. Bet nesiruošiu imti skleisti paskalų apie Džerniganus.
Atsilošiau, remdamasi alkūnėmis į iškylai skirtą stalą. Girdėjau, kaip švelniai ūkauja karveliai, o prie ežero kranto kurkia varlės. Mėnulis buvo beveik pilnas, ir jo atspindys tarytum užplūdo visą ežerą.
– Sakei, kad žmonės viską slepia viduje, – atsargiai rinkdau žodžius, – o tu irgi slepi? Jis linktelėjo laukdamas, ką pasakysiu. – Ar tu tebepyksti, kad ji išvažiavo? – Kartais. O tu irgi tebepyksti?
Aš nusijuokiau.
– Ostinas sako, kad bijau būti palikta. Sako, kad niekada nesukursiu gerų santykių su vyriškiu, kol nesusitvarkysiu su savo jausmais mamos atžvilgiu. Sako, kad man reikia šitą reikalą užbaigti. Tėtis pliaukštelėjo uodą, nutūpusį jam ant rankos. – Kada Ostinas mokėsi psichiatrijos mokykloje, prieš tai ar po to, kai įstojo į foristiką? – Turbūt jis per daug žiūri televizorių dienos metu, – pripažinau aš, – bet net savamoksliai psichiatrai kartais ima ir pataiko. Aš iš tikrųjų noriu sužinoti, kas nutiko mamai. Man reikia žinoti. Kodėl ji mus paliko? Kur išvažiavo? – Ir kodėl ji nepasikvietė tavęs? – tėtis pažvelgė man tiesiai į akis.
Aš išpučiau akis:
– Tu žinojai? – Apie lagaminą po tavo lova? Taip. Radau jį tą vienintelį kartą, kai pavasario proga kaip reikiant tvarkiau namus. Ištraukiau jį ir atidariau. Radau tavo pižamą, džinsus, marškinėlius ir mėgstamiausią lėlę „Barbę“. Kai supratau, kodėl tą lagaminą ten slepi, man vos neplyšo širdis. – Norėjau būti pasiruošusi, – tyliai pasakiau, – maniau, kad vieną dieną ji privažiuos prie namo saviške Malibu ir papypsės. O aš pažiūrėsiu pro langą ir pamatysiu, kad ji šaukia: „Nagi, Kile, višta viščiuko laukia!“ Ir pulsiu tiesiai pro duris, nes mano lagaminas jau supakuotas. – Ir kas nutiko tam lagaminui? – paklausė. – Aš vis patikrindavau, ir po poros metų jis dingo. – Aš truputį paaugau, – padėjau delną ant tėčio rankos, – ir išgirdau visas paskalas. Žinojau, kad ji pabėgo su tuo vyru. Darviu Keinu. Žinojau, kad ji sudaužė širdį ne tik man, bet ir tau. Ir pradėjau jos nekęsti. Pasakiau sau, kad jeigu ji kada paskambins ar parašys, tai aš su ja nekalbėsiu. Ir neatrašysiu. O jeigu ji pasirodys, tiesiai į akis pasakysiu, kad eitų velniop.
Tėtis papurtė galvą.
– Mes labai ilgai viską laikėme paslėpę viduje, ar ne, širdele? – Tai jau tikrai. – Prisimenu tą dieną, kai pažvelgęs po tavo lova neberadau lagamino. Tą naktį pirmąkart nuo tada, kai ji išvažiavo, galėjau ramiai miegoti. – Kodėl? – Tu vienintelė buvai man likusi, – jis vėl nusuko akis, – ir aš maniau tą patį, ką ir tu. Maniau, kad ji grįš ir išsiveš tave. Ir tada man nieko neliks.
Perbraukiau delnu jo plaštaką ir paspaudžiau savo tėvo didelį, sugrubusį delną. Jis atsakė tuo pačiu.
