Lietuvoje užregistruojama gana mažai smurtinių nusikaltimų prieš moterį šeimoje. Sociologiniai tyrimai irgi neleidžia vienareikšmiškai įvertinti, kiek moterų nukentėjo nuo smurtautojų. Antra vertus, beveik 4/5 Lietuvos gyventojų mano, jog smurtas lietuvių šeimose - dažnas reiškinys. Bet kone 90 proc. tų pačių žmonių naiviai mano seksualinę prievartą esant stiprių seksualinių aistrų, o ne poreikio demonstruoti jėgą ir panieką kitam, apraiška.

Taigi galima daryti išvadą, kad mūsų krašte smurtas prieš moterį, o ypač smurtas šeimoje, nėra teisingai suvokiamas, todėl ne viena jį patirianti, užuot ryžtingai gynusis, bando pateisinti smurtautoją, tarsi padeda jam ieškodama savo nesančios kaltės.

Noriu papasakoti atvejį iš psichologinio konsultavimo: „Susibarėme tarsi dėl niekų, — pasakoja Jolanta, — Simas tiesiog vėliau grįžo namo, aš nespėjau paruošti tokios vakarienės, kokios norėjau. Jis neatsakė, kai paklausiau, kur užtruko, o tik kažką burbtelėjo. Kiniški pyragėliai pridegė. Jis pasišaipė, aš pajutau, kad akyse tvenkiasi ašaros, ir, nenorėdama pravirkti, trenkiau lėkštę su nelaimingaisiais pyragėliais į grindis. Jis ryžtingai stuktelėjo stiklinį stalelį. Stovėjome kaip du kvailiai tarp duženų. Jis suėmė mane už rankų ir papurtė. Staiga pasibučiavome ir vis dar drebėdami iš įniršio ėmėme glamonėtis. O vėliau miegamajame buvo taip gera, kaip retai kada…” Jolanta pasiteiravo: „Ar normalu taip elgtis?” Jolantai kilo įtarimų, kad jos ir vyro ryšys — tai sadisto ir mazochistės? Jei barnis sukelia aistrą, gal reikia tyčia susipykti?! Kaip tiktų pažvelgti į šią situaciją?

JAV psichologai Jeanas Velsas ir Patrickas Pety atliko elegantišką eksperimentą. Tiriamiesiems jie sakė, kad tikrins radijo ausinių patogumą, ir prašė vienus linksėti galva, o kitus kraipyti ją į šonus. Kartu su muzika tiriamieji išgirdo ir pranešimą apie naują mokestį. Linksėjusieji galva, tarsi sakydami „taip”, jam pritarė daug dažniau, nei tie, kurie purtė galvą tarsi sakydami „ne”.

Dar vienas psichologinis eksperimentas — tiriamiesiems rodomos merginų nuotraukos. Tuo pat metu ausinėse jie girdi savo širdies ritmą. Eksperimentuotojas kartkartėm transliuoja ne realų, o spartesnį širdies plakimą. Jo metu rodytas nuotraukas tiriamieji įvertina kaip patrauklesnes. Nesąmoningai jie daro išvadas — kai jaudinuosi, širdis plaka tankiau, taigi merginos nuotrauka mane sujaudino, ji — tikra gražuolė.

Dabar norėčiau pasiūlyti tarsi paprastą užduotį — mergina žiūri į vaikiną. Jos širdis plaka tankiai, kvėpavimas neritmingas, raumenys įsitempė, akių vyzdžiai išsiplėtė, skruostai paraudo, delnai suprakaitavo. Ką pasakytų Jūsų, intuicija? Ar šis vaikinas jai patinka? Atsakius, kad mergina sužavėta vaikino, tiktų pagalvoti ir apie tokias galimybes: a)mergina sportuoja, o pro šalį eina vaikinas, b)mergina ant šio vaikino labai supyko. Pastarasis atsakymas leidžia naujai pažvelgti ir į anksčiau aprašytą Jolantos problemą. Ji ir Simas susijaudinę. Jie myli vienas kitą. Jie žvelgia vienas į kitą. Pasąmonėje glūdintys prisiminimai sako, jog įdėmus žvilgsnis, drebančios rankos, įtempti raumenys, tvirtas prisilietimas - tai karštų jausmų ženklas. O kaip jie turi pasireikšti, irgi aišku. Taigi įsimylėjėliai dar kartą įsitikina stipriu, abipusiu potraukiu. Be abejo, tai geriau nei pusdienį bartis, tris dienas tylėti, o po to taikytis ir tik tada įsitikinti, jog yra vienas kitam vis dar reikalingi.

Seksologas Simonas Fishbachas rašo, jog agresyvumu sekse vadinami du skirtingi reiškiniai. Vienu atveju tai veiksmai, dėl kurių nors ir nesusitarta, bet jų priimtinumo ribos žinomos abiem partneriams. Kitu atveju tai agresyvumas, kuriuo siekiama pakenkti žmogui, laikomam priešininku. Pirmuoju atveju kova, įtampa gali skatinti seksualumą, o antruoju—jį slopinti. Antai paaugliai grumdamiesi, stumdydamiesi neretai patiria erekciją, bet ji niekada neatsiras, jei paaugliai iš tikro mušasi. Kino ar TV vaizdai, kuriuose demonstruojama seksualinė prievarta, irgi gali sukelti erotinį jaudulį. Be to, vyrai dažniau įsivaizduoja save primetančio moteriai savo valią herojaus vaidmenyje, o moterys įsivaizduoja save kaip paklūstančias.

Tačiau šis fantazijos žaismas, nukeliantis už įprastų, visuomenės pripažįstamų santykių ribų, malonus tik tada, jei seksualiniuose vaizduose stebimas ryšys teikia pasitenkinimą abiem jo dalyviams, jei priverčiantis moterį paklusti vyras yra patrauklus, o „prievarta” sąlyginė, suteikianti moteriai tai, ko ji pati norėjo. Jeigu kino ir TV vaizduose rodoma žiauri prievarta, sukelianti tik skausmą, tai ir žiūrovai nebando savęs įsivaizduoti herojų vietoje, užjaučia auką, bjaurisi prievartautoju. Taigi į prievartą ekrane psichiškai sveikas žmogus reaguoja taip, kaip turėtų reaguoti, t. y. normaliai. Deja, sutrikusios psichikos žmonės reaguoja kitaip. Visai nepriimtinus vaizdinius jie netgi bando perkelti į savo santykius su artimaisiais. Todėl svarbu pastebėti tą ribą, kai barnis yra ne pirmas, tegu ir nelabai pavykęs, žingsnis į susitaikymą, o drauge ir abipusį patrauklumo patvirtinimą, bet tampa postūmiu dar labiau skaudinti artimą žmogų.

Gairės: kas būdinga smurtautojams, prievarta, seksas, seksas ir prievarta, smurtas prieš moterį, smurto aukos