Nesvarbu, kaip atrodau…

Ši tema man primena depresiškas nuotaikas, nusivylimą, kai nusvyra rankos ir nebesinori nei puoštis, nei stengtis, nei gundyti, nei vilioti. Visiška apatija. Nesvarbu nesvarbu nesvarbu… Palieku Jums gražią dainą ir linkiu saulėto pirmadienio! Dar ne lapkričio mėnesis ir tikrai neverta šokti per langą, geriau pasipuoškite, pamerkite sau veidrodyje akį ir išgerkite kvapnios arbatos puodelį!

Kris

Psichologams seniai ne paslaptis, kad tai, kiek žmogus dėmesio skiria savo išvaizdai, daug pasako apie jo asmenybę. Ūmus pasikeitimas, kai staiga pradedama puoštis daugiau nei įprastai, arba atvirkščiai – visiškai numojama ranka į tai, kaip atrodo, – liudija apie pokyčius jo gyvenime.

Kodėl rūpintis savimi nemiela?

Kas gi lemia, kad staiga nustojama rūpintis savimi, pasidaro nebeįdomu puoštis, imama bodėtis savo išvaizda? Priežasčių – daugybė. Ir visos jos vienaip ar kitaip susijusios su asmeniniu gyvenimu: jei moteris ką tik išsiskyrė su draugu, prarado darbą, priaugo keletą kilogramų – visa tai gali lemti, kad noras rūpintis išvaizda išgaruoja kaip dūmas.

Mūsų stilius ir išorė – tai raktas į asmenybės vidų. Apranga, šukuosena, makiažas – tai būdas aplinkiniams pateikti save kaip asmenybę. Kai tampi nebemiela pati sau, nebelieka prasmės rūpintis, kaip atrodai kitiems. Tada užsisklendžiama savyje, pasislepiama savo kiaute ir nesinori nieko įsileisti į savo vidinį pasaulį.

Kiekvienos moters gyvenime būna akimirkų, kai išvaizda neberūpi. Tačiau vienoms tos akimirkos tęsiasi ilgiau, kitoms – trumpiau. Be to, ir nerūpestingumo lygis skiriasi. Dažniau sindromas „nesvarbu“ užpuola emocionalias, nepastovaus būdo asmenybes. Ir atvirkščiai – disciplinuotas, pedantiškas moteris šis slogutis užklumpa pakankamai retai. Nenuostabu. Juk pirmojo tipo moterys į asmeninio gyvenimo pasikeitimus reaguoja labai audringai, sąmoningai ar pasąmoningai trokšta visam pasauliui apskelbti, kad joms blogai, siekia išreikšti tai visa savo esybe. Tuo tarpu antrojo tipo moterys gyvena pagal griežtesnes taisykles ir besigindamos nuo streso jos dar atkakliau kontroliuoja savo gyvenimą, laikosi senų įpročių, taigi jei buvo įpratusios pasigražinti – darys tai ir toliau, nenukrypdamos nuo įprasto ritmo.

Simptomai, kad kažkas negerai:

• Rengiesi visada vienodai, visai nenori pagyvinti aprangos bent jau viena-kita žaismingesne nauja detale.

• Nori rengtis tik tamsių, niūrių spalvų rūbais, nors anksčiau dėvėdavai šviesesnius ir ryškesnius.

• Nevilki nieko, kas išryškintų figūrą, instinktyviai mėgini pasislėpti beformiuose, į maišą panašiuose apdaruose.

• Nesidairai į parduotuvių vitrinas ir niekada nekyla noras nusipirkti ko nors gražaus sau.

• Elegantiškus batelius iškeiti į patogius, bet visiškai negražius.

• Visai nebenešioji papuošalų.

• Šukuosenos nekeiti, jei plaukai ilgi – niekada nebūni palaidais, susuki juos į kuodą arba suimi į „arklio uodegą“.

• Nejauti poreikio dažyti atauginėjančias plaukų šaknis.

• Nagus imi kirptis trumpai, manikiūro įrankiai ir lakas tampa tavo priešais.

• Jei ir dažaisi, tai tik minimaliai – blakstienų tušas ir lūpų dažai. Net eidama į vakarėlį nenaudoji toninio kremo, pudros, skaistalų.

• Liaujiesi naudojusi kremą, toniką, kaukes.

• Tau nebeįdomu žurnalai, rašantys apie kosmetiką, grožį, madą.

• Nebenaudoji kvepalų.

• Tave nervina tavo figūra, tačiau nė nemėgini ką nors keisti – tingi sportuoti, negali liautis nuolat persivalgius.

• Apskritai beveik nebepažvelgi į veidrodį.

Jei staipytis prieš veidrodį nemėgai niekada, ir daugelis šių dalykų būdingi jau labai seniai, tačiau nepaisant to esi tikra, jog myli save, patinki pati sau ir esi laiminga – viskas gerai. Tačiau jei vienas po kito šie simptomai ima brautis į tavo gyvenimą ir keičia tavo kasdienius įpročius – verta rimtai susimąstyti, kas tavo gyvenime ne taip ir kodėl vis mažiau ir mažiau myli save?

Tiesa, su asmeninio gyvenimo permainomis ir stresu gali būti susijusi ir atvirkštinė reakcija. Galbūt pastaruoju metu esi linkusi karštligiškai keisti savo stilių, garderobą, plaukų spalvą ir pan.? Ir, svarbiausia, tai darydama suvoki, jog galutinis rezultatas tau visai nerūpi, svarbu, kad pasikeistum ir nebebūtum savimi. Tokiu atveju irgi akivaizdu, kad išgyveni didžiulį vidinį konfliktą ir, nors išoriškai galbūt ir susitaikei su esama padėtimi, viduje žūtbūt nenori jai paklusti.

Kaip vėl pamilti save?

Pastebėjus šiuos simptomus, visų pirma vertėtų paieškoti priežasties – kodėl jie atsirado? Ir, žinoma, tą priežastį pašalinti. O jei neišeina jos pašalinti – bent jau pakeisti požiūrį į ją ir liautis save kaltinus, neapkentus savo kūno bei sąmoningai save žlugdžius. Juk numodama ranka į savo išvaizdą daraisi nyki ir pilka, slepiesi nuo žmonių ir… nuo naujų galimybių, galbūt galinčių išvaduoti tave iš liūdesio ir užsisklendimo savyje gniaužtų.

Jei visi šie punktai be išimties tinka ir tiko visada, ko gero, vertėtų susimąstyti, ar ne per menkai save vertini? Kodėl esi neįdomi pati sau? Juk kartais net mažiausia smulkmena – nauji auskarai ar daili skarelė – gali akimirksniu pakelti nuotaiką ir nuteikti pozityviai.

Na o jei savimi rūpintis lioveisi iš nuobodulio, nes vis tiek viskas teka įprasta vaga, ir, rodos, nieko naujo nebeatsitinka, geriausias gelbėjimosi ratas būtų atrasti įdomaus širdžiai mielą užsiėmimą. Tik ne tokį, kuris priverstų užsidaryti namuose tarp keturių sienų (pvz. mezgimas, internetas, skaitymas), o tokį, kur būtum priversta bendraut su kitais žmonėmis, patirtum naujų išgyvenimų bei emocijų.

L.Mureikaitė

Comments are closed.