„Atsipalaiduok, negalvok apie nieką, kas yra ar dar bus, mėgaukis akimirka,“ – šnabžda šių dienų kazanova, ir nejučia pradedi galvoti, kad gyvenimas tikrai pernelyg trumpas, laikas bėga žaibiškai, o ištikimybė, emocinis ir dvasinis artumas, prieraišumas ar kitos įskiepytos vertybės, tėra visuomenės primesti pančiai.
Meilė šiandien suvokiama kaip investicija, todėl kaskart stengiamasi racionaliai apsvarstyti, ar apsimoka (įsi)mylėti…
Vartotojiškumo logika šiandien negailestingai įsiveržė ir į meilės sritį. Tokia meilė skatina „nesikankinti“ ir tenkintis vienadieniais santykiais, kurie neapsunkintų įsipareigojimų bei tvirtesnio susisaistymo našta. Tad gal vertėtų santuokos priesaikoje esančią eilutę „kol mirtis mus išskirs“ šiandien keisti šiuolaikiškesne – kol vienas kitam „atsibosim“?
Kvietimas gyventi „čia ir dabar“, kitaip tariant, šią akimirką tapo esmine santykių taisykle. Iš pirmo žvilgsnio ji žavi savo budistiniu lengvumu. Bet tik pradėjęs gyventi pagal ją, kažkodėl greitai pajunti, kad harmoningos rytietiškos gyvensenos principas, tapo vakarietišku vartojimo metodu: „Mėgaukis šia akimirka, nes rytoj nebeprisminsiu tavo vardo, mažute…“
„Gyvenimo etapo draugas“ arba „gyvenimo etapo draugė“. Tarsi gyvenimo etapo automobilis, kurį bet kada gali pakeisti nauju.
Tokioje vartotojiškoje visuomenėje, santykiuose vyrauja vien tik aistra, o prie emocinio artumo, įsipareigojimo taip ir neprieinama. Dvasinis artumas, šiandien tarp partnerių, yra susitarimo reikalas: būti atviru, atskleisti savo vidinį pasaulį, ar vis dėlto tai daryti normuotai. Vartotojiškas požiūris suteikia anonimiškumo, leidžia pasislėpti neatsiveriant.
Panašiai kaip žaidžiant pokeri: niekam neįdomu, kas ir koks tu esi, kuo tiki, ką mąstai, ką myli, kokios tavo vertybės. Gali būti ponas tuštybė, svarbiausia – kokios kortos yra tavo rankose. Anot psichologų, žmonės nesugebantys sukurti emociškai artimų, ilgalaikių santykių, dažnai kaustomi atsivėrimo ir įsipareigojimo baimės.
„Nesuprantu, kodėl sutikai su manimi pavakarieniauti, jei neketini mylėtis?“ – nuoširdžiai stebisi šių dienų vyras. Jis sutrikęs. Jaučiasi apgautas – juk sugaišo tiek laiko, išleido pinigų, puoselėjo tiek vilčių. Ir ką? Ir nieko!!!
„Gal susitikime kitą savaitę, man dar reikėtų laiko,“ – nedrąsiai, bet vis dar viltingai siūlo moteris, tebepuoselėjanti romantizmo likučius. Vyras žiūri įtariai. Jo smegenyse vyksta apskaitos procesas, kitaip tariant: skaičiuojami resursai ir sąnaudos. Jis norėtų žinoti tiksliai kiek laiko reikia jai – ir ar kitas kartas nebus toks pat nuostolingas.
Studijų metais, teko gerai įsidėmėti sąvoką: „orientuotas į rezultatą“ – šis apibūdinimas jūsų CV garantuoja sėkmę. O lietuvaitė, „pakabinusi“ Berluskoni, atsiprašau, Italijos premjerą Silvio Berlusconi, jau galėtų gintis daktaro disertaciją šia tema. Tačiau sąvoka: „orientuotas į rezultatą“, nepastebimai persmelkė ir mūsų santykius. Nebemokame mėgautis procesu.
Atsargus žvilgsnis, šypsena, prisilietimas, bučiniai, netikėti atradimai ir nusivylimai, nerimas ir ilgesys, euforija – nepaprasti pojūčiai kuriuos gali dovanoti tik laukimas. Tačiau laukti neturime laiko – juk esame orientuoti į rezultatą. O rezultatas? Seksas? (Arba pinigai, toms iš raidės Bė…)
Juk žinome kuo skiriasi gerai sunokusio ir pusžalio vaisiaus skonis, bet ne visi turime kantrybės gaminti gurmanišką vakarienę, paprasčiau stabtelt degalinėje ir nusipirkti dešrainį.
Vienas žavus vyriškis, neseniai peržengęs ketvirtą dešimtį sako: „Žinai, aš jau per senas žaisti tuos fiti miti: žvilgsniai, šypsenos ir t.t… Esu per daug užsiėmęs ir iš tokių mažvaikiškų žaidimų seniai išaugęs.“
Tąkart į tokį pareiškimą atsakiau šypsena ir susilaikiau nuo atrodytų, tokio banalaus klausimo, koks skirtumas kiek tau, nejaugi meilėje galioja amžiaus cenzas ar laiko nuovoka? Beliko tik toliau šypsotis, reziumuojant: tokio vyro smegenys – orientuotos į rezultatą.
„Kaip atpažinti naktiniame klube merginą, kuri iškart būtų prieinama?“ – klausiu simpatiško krepšininko (sportininkai visais laikais buvo populiarūs vyrų rinkoje, moterų atžvilgiu). „Nėra jokių išskirtiniu, iš tolo atpažįstamų bruožų, bent jau aš to nepastebiu.
Tad sunkoka nuspėti. Tiesiog prieini ir pakalbini, o iš merginos bendravimo manieros supranti ko ji iš tiesų tą vakarą ten atėjo. „Nutrūkusių nuo grandinės“, toje vietoje renkasi nemažai, todėl dideli šansai po valandos „grobį“ turėti savo lovoje,“ – smagiai nusijuokia.
Deja, tenka pripažinti, siekdamos savo tikslų, moterys priverstos žaisti pagal vyrų taisykles, todėl dažnai apsimeta, kad jų filosofija joms yra priimtina. Net ir slėpdamos savo turtus, lengvai išduoda seifo kodus, kad atrakinamos taptu iš pirmo karto. Nes antro bandymo juk gali ir nebūti…
Atkakliai rūpinamės blizgia pakuote, nes tikimės, kad susižavėję ja, sumanys žvilgtelėt ir į vidų. Deja, dažniausiai esame gražinami atgal į parduotuvę, iki galo taip ir neišpakuoti…
Kiekvienas tuo pačiu metu esame ir pirkėjas ir prekė. Tačiau, net ir suvokdami tai, giliai širdyje norime būti ypatingi, išskirtiniai ir verti gilesnio pažinimo. Nepaisant to, kad esame homo consumens (vartojantis žmogus) kartos atstovai.
Elita Semenavičiūtė
Comments are closed.