Straipsnio pirmoje ir antroje dalyse susipažinome su šizoidine bei depresine asmenybėmis, bei jų požyriu į meilę. Tęsiame pažintį.
Suvaržytos asmenybės stengiasi savo jausmų „neišleisti iš rankų“ ir juos kontroliuoti. Mat jausmais pasikliauti negalima, jie pernelyg subjektyvūs, nepastovūs ir praeinantys. Aistra tokiems žmonėms atrodo dar įtartinesnė, nes jos neįmanoma numatyti, ji visai „neprotinga“ ir veikiau yra silpnumo ženklas. Todėl jausmus tokie žmonės dažniausiai rodo taupiai „dozuodami“.
Svarbi ir neginčijama savybė – dėl visų partnerytės santykių jie jaučia atsakomybę ir jeigu jau nusprendžia, tai savo sprendimų laikosi. Jiems nelengva partnerį pripažinti lygiateisiu, todėl santykiai su mylimuoju neretai tampa kova dėl pranašumo.
Depresiškas žmogus trokšta partnerio priklausomybės, nes bijo jį prarasti, o suvaržytas žmogus taip elgiasi siekdamas valdžios ir stengiasi partnerį formuoti pagal savo valią. Jam sunkiai sekasi susitaikyti su mylimojo kitoniškumu, jis greitai ima jį laikyti savo nuosavybe, pavaldžia jo valiai, reikalauja iš kito pernelyg daug prisitaikymo bei paklusnumo. Kita vertus, ryšys jam yra „duotas likimo“. Jis nepaprastai tvirtas ir ištvermingas, ištikimybė jam yra savaime suprantamas dalykas jau vien dėl ekonominių priežasčių. Santuokos neretai sudaromos remiantis proto balsu, ir paprastai čia gana svarbūs materialiniai aspektai bei kiti „saugikliai“. Prieš tuokiantis gali būti ilgai dvejojama, gali būti ne kartą atidėliojama vedybų data, bet jeigu jau apsisprendžiama, tai ryšys dažnai laikomas neišardomu.
Tokiam žmogui svarbūs įpročiai, valdžios poreikis, be to, jam kur kas lengviau laikytis to, kas žinoma, nei dar kartą rizikuoti. Kartais sutuoktinius tesieja abipusė kančia, bet suvaržytas žmogus nesutinka „pasiduoti“, nors sutuoktinis ir norėtų skirtis.
Krizių ir ginčų metu suvaržytas žmogus nebūna labai išmintingas, jam sunkiai sekasi nusileisti. Jis prilipęs prie praeities ir pedantiškai bei tiksliai pateikdamas įvairius įrodymus išskaičiuoja partneriui, ką tas anksčiau yra klaidingai padaręs. Ir kaip problemų sprendimo būdą jis bando nustatyti taisykles, kurių abu privalo laikytis. Deja, iš tokių santykių partneris niekados negauna to, ko iš tikrųjų nori: daugiau džiaugsmo, daugiau spontaniškumo ir juntamo dėmesio, daugiau įvairovės ir linksmumo kasdienybėje; o suvaržytas žmogus tokias „pretenzijas“ suvokia kaip partnerio besotiškumą.
Perdėtą saugumo poreikį ir pokyčių baimę savotiškai atsispindi ir šių žmonių požiūris į laiką bei pinigus. Punktualumas ir taupumas yra puikios charakterio savybės, tačiau kai jos itin sureikšminamos ir paverčiamos „būtinybe“, susiformuoja pedantiškumas, smulkmeniškumas ir kietumas.
Požiūris į seksualumą, kaip ir į visus gyvenimo džiaugsmus, gana problemiškas ir nepastebimai gali tapti „suplanuotas“. Dėl to meilė tampa kiek priešiška erosui, perdėm blaivi. Nesugebėjimas įsijausti į partnerį, erotinės fantazijos stoka daro santykius monotoniškus ir verčia eiti jau kartą išvažinėtu meilės keliu. Dažnai nutinka taip, kad erotinius ir seksualinius santykius lengvai sutrikdo „ne ta aplinka“: triukšmai, kvapai, šviesa, ne visiškai uždarytos durys. Išorinės aplinkybės gali taip stipriai paveikti, kad žmogui dingsta aistra arba potencija. Pabėgti iš „nesuplanuoto“ artumo galima įvairiai, net banalus pasakymas „turiu daug darbo“ dažniau reiškia ne žmogaus nuovargį, o norą išvengti spontaniško intymumo.
Gali atsitikti ir taip, kad suvaržytas žmogus radikaliai atskiria meilę nuo seksualumo, švelnumą nuo geismingumo ir, nors labai myli savo žmoną, seksualinius santykius tenkina su prostitutėmis. Apskritai šio tipo žmonės nėra aistringi mylimieji, bet jie patikimi, jų simpatijos stabilios, jie gali partneriui suteikti nuolatinę šilumą, saugumo ir atsakingo buvimo drauge jausmą. Jie yra rūpestingi sutuoktiniai, jų santuoka dažnai atrodo „šventa“ sąjunga visai pozityvia prasme, grindžiama abipuse pagarba, dėmesiu ir atsakomybe.
