Kaip gerai, kad kartais leidžiame sau pakvailioti. Nusileisti rogutėmis nuo kalno, nors kažkur prie smilkinių jau po truputį bąla plaukai, pažaisti kompiuterinius žaidimus, ar tiesiog apsirengti spalvotai spalvotai, kad visi žiūrėtų ir, galbūt, piktintųsi tokiu pakvaišimu. Čia juk Lietuva – mes mėgstame kitus smerkti.
Taip gražiai pradėjau. Bet iškart turiu prisipažinti… Pati neatlikau nei vieno šio žygdarbio. Laiko trūksta. Metai ne tie. Ir dar milijonas pasiteisinimų. Bet taip dažnai norėdavau! Ir vienintelis dalykas, kurį visgi išdrįsau atlikti – užsiregistravau pažinčių svetainėje. Toje pačioje, kurioje Jūs dabar skaitote šią istoriją. Kaip Jūs tikitės perskaityti KAŽKĄ YPATINGO, taip aš tikėjausi, kad mano gyvenime ŠIS TAS NUTIKS.
Moteriška nuojauta… Maniškė pasitvirtino. Kaip matau, dauguma čia rašo, kad nieko nelaukė, nieko nesitikėjo, pamėgino užsiregistruoti atsitiktinai, ar panašiai. Na o aš, visiems prieštarauju, ir sakau – jaučiau, kad gerai, jog lendu į šią košę.
Taigi užsiregistravau ir kasdien tikrinau naujus narius. Labai pasitikiu savo nuojauta, todėl rašiau tik tiems, kuriems jaučiau, kad turiu parašyti. Tokių nebuvo daug. Kokie trys. Dažniausiai išvaizdūs (na tai juk žmogiška..). Tačiau vieną dieną prisijungusi radau vyriškį, kurio suderinamumas su manimi buvo tikrai aukštas, BET – nebuvo nuotraukos. Visgi kažkas viduje kuždėjo „parašyk, parašyk!”. Na ir parašiau. Ir oi kaip ilgai laukiau atsakymo… Bet sulaukiau. Nuoširdaus laiško. Jaučiausi, tarsi skaityčiau mini apsakymą. Net citatų išsirinkau.. Gal ir juokingai skamba, bet tiesiog tai buvo laiškas žmogaus, kuris tobulai valdo žodžio meną.
Nenorėjau laukti. Pasiūliau susitikti. Juk rašyti gali daug ką, bet jei į akis nemoki ištarti nė žodžio, tada kažin, ar galima ko nors tikėtis. Taigi susitikome. Pasėdėjome kavinukėje. Rodos, tiek neilgai, o štai mus jau maloniai prašo išeiti, nes nori užsidaryti. Ir štai mes važinėjame vos riedančia senute mašinyte Kauno gatvelėmis. Ir kalbam, kalbam, kalbam.
Net keista, iš kur tiek temų, tiek nepasakytų, ar neišklausytų žodžių. O dar keisčiau, kad aš, pagarsėjusi kaip baisiai išranki ir didelė estetė, susižavėjau žmogumi, kurio išvaizda tiesą sakant, nebuvo labai patraukli. Gal keista, kad taip atvirai tai sakau, bet tokia esu – sakau, ką manau. Tačiau juk svarbiausia, kad tik konstatuoju faktą – žaviuosi žmogumi, kurio vidus šimtu procentų nustelbia išorę. O jis žavisi manimi.
Mes dar labai trumpai pažįstami. Bendraujame ne ilgiau kaip mėnesį, bet jau žinau, kad tai žmogus, kuris man įstrigo labai giliai. Tokio vyro neįmanoma nepamilti. Net jeigu mūsų ryšys nutrūktų (labai to nenorėčiau, bet juk gyvenimas mėgsta pokštauti), atmintyje branginsiu kiekvieną mūsų kartu praleistą akimirką.
Kaip tai besibaigtų, vadinu tai sėkmės istorija. Mano gražiausia sėkmės istorija.
Liliana