Vakarų Ontarijo universiteto psichologo Philippe‘o Rushtono teigimu, rinktis į save panašų partnerį yra naudinga. Fizinis panašumas paprastai interpretuojamas kaip genetinis panašumas ir yra patrauklus, nes kiekvienas mūsų pasąmoningai žavisi savo paties bruožais ir savybėmis. Evoliucijos teorijoje šis fenomenas vadinamas derinamuoju poravimusi. Ryšio su į save genetiškai panašiu žmogumi užmezgimas, pasak profesoriaus, „užtikrina, kad palikuonims bus perduodamos pačiam asmeniui būdingos savybės“.
Ph.Rushtonas drauge su kolegomis įrodė, jog labiausiai linkstama užmegzti santykius su tais individais, kurių sutampančios fizinės charakteristikos yra lengviausiai perduodamos palikuonims: pavyzdžiui, asmuo, kurio panašus ūgis ar riešo apimtis, atrodo patrauklesnis nei tas, kurio panaši juosmens apimtis, nes ūgis ir riešo apimtis yra lengviau paveldimi, be to, pasak Ph.Rushtono, pastarųjų bruožų sutapimas taip pat nurodo genetinį dviejų asmenų panašumą. Pasak profesoriaus, panašaus ūgio arba riešo apimties sutuoktinių poros būna genetiškai bei išoriškai panašesnės.
Psichologas Robertas Zajoncas taip pat patvirtino, jog bėgant metams poros tampa išoriškai panašesnės. Straipsnyje, publikuojamame naujausiame mokslinio žurnalo „Motivation and Emotion“ numeryje, specialistas tvirtina, jog ilgą laiką drauge gyvenančioms poroms raukšlės neretai susiformuoja tose pačiose vietose, nes leisdami daug laiko kartu jie išgyvena tas pačias emocijas. Kolegai pritarti nelinkęs Ph.Rushtonas teigia, jog veikiausiai išoriškai panašios pagyvenusios poros tokios būna nuo pat pradžių, tačiau jiems senstant šis panašumas tampa dar akivaizdesnis, nes „senstant ima nykti dauguma žmogaus išskirtinumą lemiančių bruožų, tokių, kaip minkštoji odos dalis bei galvos plaukai, be to, ryškėja kaulų struktūra“.
Tačiau kaip tuomet paaiškinti naminių gyvūnų supanašėjimą su šeimininkais? Elizabetauno koledžo psichologas Michaelis Roy atliko tyrimą, kurio metu bandė išsiaiškinti, ar tikrai šunys būna panašūs į savo šeimininkus. Studijos rezultatai paliudijo, jog grynaveisliai šunys išties supanašėja su šeimininkais, tačiau to nepastebėta mišrūnų atveju. Pasak jo, tikriausiai taip yra todėl, kad prieš įsigydami grynaveislius šunis, žmonės paprastai ilgai mąsto, kokio gyvūno iš tiesų nori, nuosekliai svarsto kiekvieną konkrečiai veislei būdingą bruožą ar savybę, ir galiausiai išsirenka į save panašų gyvūną.
