Kaltės jausmas šeimoje
Dar būdami vaikai išmokstame, kad atleidimas kitiems padeda mums rasti vidinę ramybę. Bet kaip dažnai atleidžiame patys sau? Jei nešiojamės daug kaltės, ji labiau nei kiti veiksniai įtakoja mūsų gyvenime priimamus svarbius sprendimus. Jausdamiesi kalti baudžiame ir suvaržome save neleisdami sau gyventi taip, kaip iš tiesų norime. Tai nėra objektyvus išmatuojamas dalykas – kaltė egzistuoja tik mūsų galvoje. Lyg vėžys ji užvaldo mūsų sielą ir neleidžia džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes nuolat teisiame save patys arba tai daro kiti. Mus persekiojanti kaltė verčia jaustis blogai, ką bedarytume.
Šeimoje kaltė dažnai naudojama kaip ginklas. Pavyzdžiui, žmona supykusi ant vyro stengiasi priversti jį pasijausti kaltu, bet paprastai tokioje situacijoje tai tėra pačios moters bandymas užglaistyti savo netinkamą elgesį, išvengti pasąmonėje blokuojamų jausmų sukilimo ir sumažinti jos pačios kaltę, kuri verčia ją jaustis nesaugiai ir bet kokiomis priemonėmis kontroliuoti situaciją. Jei toks scenarijus šeimoje tęsiasi ilgą laiką, užsisuka nesibaigiantis kaltinimų vienas kitam ratas, kuris griauna intymumo jausmą tarp partneriu. Poroje dažnai skamba žodžiai „jei mane mylėtum, tai…“. Šie pareiškimai tarsi paverčia meilę sąlygine: vienas sutuoktinis manipuliuoja kitu jį žemindamas ir reikalaudamas, kad tenkintų jo norus. Taigi šeimoje kažkam tenka vykdyti užgaidas, kad įrodytų esąs vertas meilės.
Bandymas priversti pajausti kaltę – tai žmogaus puolimas, norint jam sukelti skausmą. Tokiuose santykiuose nelieka vietos pasitikėjimui. Kaip galima pasitikėti kažkuo, kas nuolat mus skaudina…
Didžiausios emocinės traumos patiriamos tada, kai poroje skamba kaltinimai dėl praeities klaidų. Meilė juk reiškia sugebėjimą atleisti ir paleisti tai, kas buvo seniai.
Vis tik dažniausiai pasitaikanti kaltės problema šeimoje kyla tada, kai vienas iš sutuoktinių nedrįsta nutraukti santykių, kurie jo nebetenkina. Baiminasi partnerio reakcijos, nesiryžta leisti savo vaikams augti nepilnoje šeimoje. Tokioje situacijoje yra dvi pasirinkimo galimybės: pirma - skirtis ir susitaikyti su tuo, kad teks susidurti su skaudžiais skyrybų padariniais, nes šis procesas bus skausmingas visiems šeimos nariams; antra - pabandyti išmesti iš galvos negatyvias mintis bei tvirtai pasiryžti išsaugoti šeimą, tačiau šis sprendimas turi būti sąmoningas ir neparemtas vien kaltės jausmais.
Svarbu paminėti įdomų lyčių skirtumą: moterys dažniausiai jaučia didesnę moralinę kaltę nei vyrai, kuriems svarbiau nebūti sučiuptiems elgiantis netinkamai. Be to, mažiau pasitikintys savimi, drovūs ar vieniši žmonės paprastai savyje nešiojasi daugiau kaltės jausmų nei kiti.
Sugebėjimas gyventi be nuolat persekiojančių kaltinimų sau ir kitiems suteikia laisvo pasirinkimo galimybę, neribojamą slogių neigiamų emocijų. Kaip to pasiekti? Tiesiog kaskart, kai pajausite, jog įskaudinote kitą žmogų ar pasielgėte netinkamai, paprašykite atleidimo. Ir atleiskite nusikaltusiems prieš jus. O svarbiausia - nepamirškite atleisti patys sau.
DarniPora.lt angliškai
2008 10 10 11:26 am
Sunkiausia yra atleisti sau. Esu padariusi didelių klaidų. Vyras atleido, bet aš pati sau ne…
2008 10 12 12:09 pm
Tina, katalikams tam duota išpažintis. Kitiems matyt sunkiau…
2008 10 16 1:12 pm
Visada lengviau badyti pirštais kitus nei pripažinti savo klaidas…
2009 01 21 12:50 am
norite pasakyti, kad galima kiaulinti prie kiekvieno kampo ir begt i baznycia?? o po to vel kiaulint ir tt uzdaras ratas… aisku, ispazintis palengvina nasta .. bet tai ne panaceja.
2009 01 25 5:52 pm
Moterys gan dažnai yra suinteresuotos, kad mes būtume kalti, nes tada nebegalime turėti savų interesų, išskyrus jos. Kaltas vyras visus darbus nudirbs ir nieko nereikalaus. Kaltu būdams niekuo ir nepasiskųsi, net teisėjui.
2009 01 26 12:48 pm
Juliau, o vyrai ar taip nesielgia? Nemanau, kad tai priklauso nuo lyties, gal greičiau nuo asmenybės.
2009 01 27 11:25 am
Be abejo, kad tai priklauso nuo žmogaus, o ne nuo lyties. Bet tik mes, vyrai, aplink vien ir tegirdime, kokie mes blogi ir niekam tikę, o ir žurnaluose, viešoje erdvėje vien tik mes esame koneveikiami už visas pasaulio blogybes, ypač vyrai lietuviai. Mes gal net tą Wall Street No 2 griūtį suorganizavom, tuščių, nepadengtų dolerių per daug prispausdinom, dolerių perprodukciją įvykdėme, visokiausių finansinių piramidžių prikūrėme, kurios dabar masiškai griūva, kad jau tokie blogi, tokie atsilikę ir niekam tikę? Tiek kalti, kad nebėr kur pasidėt, ar taip?
2009 01 27 3:51 pm
Kalbant apie žurnalus juose dažnai rašoma apie vyrų kaltę, nes dauguma jų orientuoti į moteris. Tik todėl. Nereiškia, kad kuri nors lytis kalta arba kaltina labiau.
2009 01 28 12:11 pm
Hm, tada ar ne per daug tų rimtų, bet daugiausia kvailų žurnalų ir kitų leidinių, skirtų moterims, kai problemų, manau, eiliniai vyrai šiandien turi kur kas daugiau už eilines moteris, atmetant elitą ir jo specifines problemas? Elite, žinoma, vyrauja vyrai, bet vėl, kažkieno dėka ten patekę, kartais visai nešvariu ir negarbingu būdu. O laipteliu žemiau viskas atvirkščiai - vyrauja moterys. Eilinė vyrija negali gi nei įtakoti, nei pakreipti savo naudai tą privačią Federalinę JAV rezervų sistemą(JAV Centrinis bankas) ir daugiau babkių į namus parsinešti, kad žmona ir vaikai neuitų, nežemintų ir valgyt neduotų. Nesijuokit, būna ir taip, žinau.