Auditorija ir oratorius – tai kaip lėlių teatras, kuris daug pasako apie santykius, pasitikėjimą ir tvyrančias emocijas.
AUDITORIJOS AUDITAS
Jei esate vadovas, atkreipkite dėmesį, kaip ir kokia tvarka salėje susėda Jūsų pavaldiniai. Tai daug ką pasako apie kiekvieną žmogų. Jei priekinės eilės ar šalimais stovinčios kėdės lieka tuščios – vadinasi, Jūsų bijo. Iš esmės pirmose eilėse arba arčiausiai sėda karjeristai, padlaižiai ir pataikūnai. „Galiorką“ okupuoja opozicija ir kiti laisvamaniai. Tačiau vertėtų susimąstyti, jei tarp priekinių ir galutinių eilių lieka tuščia erdvė. Tai reiškia, kad Jūsų vadovaujamą kolektyvą sudaro tik priešai ir draugai. Tokiam kolektyvui vadovauti yra sunku.
Stebėkite, kaip žmonės reaguoja į Jūsų žodžius. Oratorių pertraukinėti nepriimta, bet norisi. Todėl bet kuris žmogus, išgirdęs tai, su kuo nesutinka, išreiškia savo nepritarimą neverbaliniu būdu – judesiu arba mimika. Jis gali kosėti, keisti pozą, kąsytis. Todėl atkreipkite dėmesį – kai prasidės diskusija, daugiausiai klausimų susilauksite būtent iš tokių besikąsančiųjų… Gali būti kad kažkas iš salės ims replikuoti. Neatsakinėkite jam. Visų pirma, jis tik to ir telaukia, antra, jei į jo pusę stos dar kas nors, minią perrėkti yra dar sunkiau.
Beje, šiek tiek patylėti visada yra geriau, nei veltis į ginčą iškart. Atsakinėdamas į auditorijos ar pašnekovo klausimus, išlaikykite pauzę vieną dvi sekundes, taip leisite auditorijai suvirškinti patį klausimą, ir tuo pačiu sufokusuosite jų dėmesį į save.
Visada žvelkite klausiančiajam į akis. Jei klausimas palankus, linksėkite galvą, neužmirškite padėkoti už klausimą. Jei klausimas nepalankus, paniekinančiai šypsokitės, purtykite galvą, reaguokite kaip bendraudamas su vaiku, kvieskite užduoti kitą klausimą.
Atsakydamas į auditorijos klausimus:
Visada įsitikinkite, ar teisingai supratote klausimą. Nesidrovėkite perklausti.
Prieš atsakydamas, kuo dažniau vartokite tokias frazes:
„Labai geras klausimas“.
„Laukiau šito klausimo“.
„Jūs palietėte opią problemą“.
„Džiaugiuosi, kad pagaliau Lietuvos gyventojams tai pradėjo rūpėti“.
Nebijokite sakyti: „aš nežinau“. Nebandykite spėti atsakymo. Žmonės negali tikėtis, kad Jūs viską žinosite, tačiau nuoširdumas yra svarbiausia. Jei sulaukiate klausimo, į kurį nežinote atsakymo, būkite sąžiningi: “Deja, to negaliu Jums pasakyti”. Galite pažadėti sužinoti atsakymą į tą klausimą, bet prisiminkite, kad pažadą reikia tesėti.
Jei nežinote atsakymo, stenkitės kuo dažniau užsirašyti klausimą, taip pat klausiusio asmens vardą ir telefoną. Vartokite frazę: „Negalvojau apie tai, tačiau tai svarbus klausimas ir aš būtinai juo pasidomėsiu“. Pasistenkite perskambinti klausiusiajam.
CHARIZMA
Visi esame pastebėję žmonių, kurie savo buvimu tiesiog magiškai “užpildo” erdvę – tereikia jiems įeiti į kambarį ir kiti žmonės akimirksniu juos pastebi. Charizmatiški žmonės – kaip magnetai, jie tiesiog traukia į save kitus, pasiekia daugiau, yra akivaizdžiai įtakingesni ir sėkmingesni. Charizmatiški pardavėjai parduoda daugiau ir lengviau, charizmatiški oratoriai prikausto auditorijos dėmesį kalbėdami kad ir banaliausia tema, charizmatiški vadovai vadovauja efektyviau, o charizmatiški politikai laimi rinkimus be didelių išlaidų ir valdžioje išlieka ilgiau.
Kaip išsiugdyti oratoriaus charizmą?
1. SVEIKAS PASITIKĖJIMAS SAVIMI.
Pirmas, ir turbūt pats svarbiausias – optimalios būsenos pasirinkimas.
Jei surinksite sau visus argumentus, jog iš tiesų šiandien esate šauniausi, kokie tik kada buvote, jei tik prisiminsite visus tuos kartus, kai buvote išties pasitikintys savimi, jei aiškiai matysite, girdėsite ir jausite, ką tada esate patyrę – nejučia išsitiesite, eisite kitaip, kvėpuosite kitaip, kalbėsite kitaip ir net matysite pasaulį kitaip. Net jei Jūs negalite prisiminti laiko, kai iš tiesų pasitikėjote savimi, įsivaizduokite, kaip viskas klotųsi, jei toks laikas būtų dabar, ir to užteks, kad pasijaustumėte kitaip.
2. TIKRAS DĖMESYS KITIEMS
Parodykite kitiems nuoširdų susidomėjimą, netgi susižavėjimą.
Be tikro, nuoširdaus susidomėjimo aplinkiniais charizma neįmanoma. Galite būti geriausias oratorius, kalbėti emocingai ir virpinti visų stygas, bet jei Jums neįdomu, ką dabar jaučia Jūsų auditorija – niekas nelaikys Jūsų charizmatiškais. “Kažkas gali būti geriausias žmonijos istorijoje oratorius, būti greičiausiu mąstytoju, naudoti protingiausias psichologines technikas, ir visas efektyvių derybų metodikas, bet jei šis žmogus neįtikina savo elgesiu, jam geriau bendrauti su pelikanais”, sakė vienas garsiausių JAV advokatų Gerry Spence.
3. CHARIZMA – TAI ŠYPSENA
Mes neturime įpročio šypsotis be jokio reikalo, tiesiog šiaip sau, kaip amerikiečiai ar net prancūzai. Nusišypsok gatvėje kokiam dėdei, tai sustos, atsisuks, ir dar ilgai žiūrės į Jus nueinantį taip nieko ir nesupratęs. Tarsi šypsena būtinai turi reikšti kažką dar daugiau, nei ji reiškia “pagal nutylėjimą”.
O jei Jūs sąmoningai įpratote šypsotis dažniau ir plačiau, štai vienas mažas, bet puikus Leil Lowndes patarimas Jūsų charizmai dar labiau padidinti:
Kitą kartą, kai kalbėsite su žmonėmis , „sulėtinkite“ savo šypseną : nusišypsokite tam žmogui, kuriam norite nusišypsoti, truputį vėliau, daug lėčiau, ilgiau ir plačiau. Tiesiog iš lėto „užliekite“ žmogų šypsena, kad ir be jokios priežasties. Turbūt jau įsivaizduojate, kas įvyks? Abejingų tokioms šypsenoms nėra. Žmonės net nesąmoningai ims jausti palankumą Jums, jei Jūsų šypsena nuoširdi.
Verta turėti ir kitą charizmatišką įprotį – net ir rimčiausio pokalbio metu kažkam nusišypsoti be jokios priežasties.
KUO MAŽIAU „Eeee“ IR „Aaaa“
Bet kuri kalba be gerklinių garsų „eee“ ir „aaa“ skamba kur kas įtaigiau ir energingiau. Žinoma, tokie garsai padeda kalbėtojui – tada jam atrodo, kad jo kalba skamba sklandžiai, tačiau jie visada pademonstruoja klausytojams kalbėtojo kompetencijos ir pasitikėjimo savimi stoką.
Pradžiai, nebijokite pauzių. Visų pirma, suvokite, kad siekis užpildyti pauzes – ne toks jau ir geras veiksmas. Iš esmės savo paprastame gyvenime mes pauzes naudojame labai retai, nes 99 procentus mūsų tarpusavio bendravimo sudaro dialogai, kas reiškia, kad bet kurias pauzes kalboje užpildo pašnekovas. Tačiau kalbėdami viešai mes pasąmonėje laukiame reakcijos į savo kalbą, ir negaudami jos, bandome pauzes užpildyti pagalbiniais garsais, tokiais, kaip „eee“ ir „aaa“. Tačiau iš tikrųjų bijoti spengiančios tylos po savo žodžių neverta.
Nes pauzes iš tikrųjų reikia daryti sąmoningai. Žinoma, paprastam žmogeliui vien kalbėti ir galvoti vienu metu jau yra sunku (ne veltui Julijus Cezaris vienu metu mokėjo daryti septynis dalykus, be to, miegodamas). Geriausias būdas išvengti nepatogumo – kalbėti lėtai. Pabandykite įsivaizduoti, kad Jūsų kalbą kažkas nematomas verčia kitiems, tai įgalins Jus daryti pauzes, per kurias galėsite apgalvoti kitą frazę.
Be to, būtina atminti, kad lėtai kalbančio žmogaus kalba yra priimama kaip geriau apgalvota, pasverta ir įtikinama.
Nuovargis taip pat gali būti „ekavimo“ priežastis. Nes jaudinantis galima pavargti ir po dviejų minučių trunkančios kalbos. Todėl naudokitės aplinkos daiktais: gerkite vandenį (tai leis apgalvoti atsakymą).
engdamasis pranešimui, apsirūpinkite dalomąja medžiaga. Nuolat leiskite per rankas lapus su nuobodžiais skaičiais, taip sau padovanosite reikalingas pauzes. Rodykite skaidres, komentuokite jas, tai leis Jums atsipūsti. Ir kiekvieną kartą, kai ruošiatės sumekenti „eee“, vietoje iškvėpimo, padarykite įkvėpimą. Taip net fiziškai neišeis daugiau mekenti…
Tačiau didžiausia „ekavimo“ bėda – įprotis. Paklausykite savo kalbos įrašo, kad ir pabandęs į mikrofoną atpasakoti matytą kino filmą. Toks perklausymas padės išgirsti savo daromas klaidas.
PAGYVINKITE SAVO KALBĄ
Geriausias būdas priversti auditoriją savęs klausyti – prajuokinti ją. Bet kuri auditorija, kaip ir bet kuris žmogus susidaro įspūdį apie kalbėtoją ar pašnekovą per pirmąsias tris minutes. Taigi, jų dėmesį reikia patraukti iškart.
Taigi, linksmas startas… Trumpas anekdotas ir iškart prie reikalo… Taip sako teorija. Tačiau tai kur kas sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Viena, nebūtina stengtis visada juokinti, nes net profesionalams neišeina to padaryti nuolat. Juoba kad humoras – tik kalbos prieskonis, kalbos esmė – tai Jūsų pranešimas. Juoba ir humoras turi atrodyti spontaniškas. Priešingu atveju jis atrodys pritemptas – o taip ir būna dažniausiai… Niekada neįspėkite auditorijos, kad tuoj juokausite ir neatsiprašinėkite iš anksto, kad Jūsų pokštas gali būti nejuokingas. Nekelkite sau tikslo įtikti kiekvienam dalyvaujančiam – Jums gali pakakti ir vienišo juoko salėje.
Geriausias būdas parodyti savo galimybes improvizuoti yra turėti keletą juokelių, parengtų iš anksto, ir tinkančių visiems atvejams. Kas nors įėjo į salę kalbos metu – „užeikite, sėskitės, tuoj perpasakosiu Jums viską, ką jau kalbėjau lig šiol“. Suskambo kažkieno mobilusis telefonas – „jei tai man, tai perduokite, kad tuoj atsilaisvinsiu…“ Gatvėje pasigirdo policijos ar gaisrinės sirena – „velnias, užmiršau nutrinti pirštų antspaudus“. Neįsijungia projektorius – „kažkodėl tai projektorius neįsijungia“.
Žmonės geriausiai įsimena paskutinę kalbos frazę. Taip pat ir juokelius. Todėl linksmajam finišui palikite ką nors tokio, kaip „jei mano kalba jums patiko, dabar yra geriausiais laikas ją pabaigti, o jei ne – tuo labiau“.
PRATURTINKITE SAVO KALBĄ
Kaip geriausia išplėsti savo žodyną? Paprasta. Garsiai ir raiškiai skaitykite bent po dešimt minučių kasdien – tai geriausias būdas tobulinti savo kalbą, turtinti žodyną, tuo pačiu tobulinant savo dikciją, intonaciją, formuojant gramatinį tikslumą ir kitus kalbos elementus. Skaitykite klasikinę literatūrą su turtinga leksika (tikiu, žinote, ką šis žodis reiškia).
Pasirinkęs labiausiai Jums patikusią knygą, dirbkite tik su ja – taip gludinsite savo žodyną ir literatūrinius išsireiškimus, atskirus žodžius. Ir nesimaivykite – kiekvieną žodį tarkite aiškiai, nes tik taip vystosi matymas, klausa ir kalba. Ir garsiai skaitykite. Tai gerina kalbos stilių, ir daro Jūsų kalbą gražesne.
Pabandykite atpasakoti tai, ką perskaitėte, stengdamasis naudoti būtent tuos žodžius, kuriuos tik sužinojote iš orginalaus teksto. Toks metodas padeda aktyvizuoti pasyvųjį žodyną, t.y., žodžius, kuriuos mes žinome, bet beveik niekada nenaudojame įprastoje kalboje.
Pabandykite savo kalboje naudojamas banalius žodžius pakeisti sinonimais, tokiais kaip „stinga“ vietoje „trūksta“ ar „baudžiuosi“ vietoje „planuoju“. Pabandykite rasti pakaitalų tokiems visiems įprastiems žodžiams, kaip „žmonės, visuomenė, nori, trokšta, gyventi, buitis, pilvas“. Jei juos rasite, drąsiai galite balotiruotis į Seimą.
KALBOS STRUKTŪRA
Prieš pradėdamas rengti savo kalbą, įvertinkite tris svarbiausius kalbos tono ir turinio veiksnius – kokia proga kalbėsite (valstybinė šventė, minėjimas, paskaita, susitikimas su vietine bendruomene), kokiai auditorijai kalbėsite (oponentai, vietinė bendruomenė, kolegos, studentai), ir trečia, koks kalbos tikslas (diskusija, pamokslas, kalba, skirta pagirti, papeikti, įvertinti).
Šie trys veiksniai apsprendžia naudotiną kalbos leksiką, tempą bei stilistiką.
Peržiūrėdami savo parengtą kalbą įvertinkite:
Ar aiškiai išreiškėte savo mintis?
Ar pateikėte naujų idėjų/sprendimų?
Ar pasakėte tai, ką norėjote pasakyti?
Ar nesikartojate?
Gerai parengtą kalbą sudaro trys pagrindinės struktūrinės dalys:
ĮŽANGA – auditorijai paaiškinamas būsimas kalbos turinys;
PAGRINDINĖ DALIS – pateikiama informacija ir įrodymai, kurie parems Jūsų teiginius bei idėjas;
IŠVADA – Jūsų tezių ir argumentų apibendrinimas, kvietimas veiklai/sprendimui.
Pirmosios 30 sekundžių Jūsų kalbos yra pačios svarbiausios. Per šį trumpą laiką Jūs turite patraukti auditorijos dėmesį, užmegzti su ja emocinį ryšį ir sudominti ją įžanga. Rekomenduojama kalbas pradėti provokuojančiu ar retoriniu klausimu, žinomo asmens citata, pašaipiu ar atpalaiduojančiu juokeliu.
Per pagrindinę dalį privalote paaiškinti savo poziciją. Naudokite dokumentus (statistika, pranešimai, pavyzdžiai) ir vaizdines priemones (skaidrės).
Kiekvieną naują kalbos pastraipą pradėkite taip vadinamaisiais „tranzitiniais“ žodžiais ar frazėmis, pavyzdžiui:
“Mano pranešimo esmė yra ta…
Tačiau…
Pirma, …
Antra, …
Trečia, …
Ir pagaliau….
Patvirtinant tai, kas pasakyta….
Pavyzdžiui,…
Kita vertus,…
Kaip pasekmė viso to, ….
Turint tai omeny,…
Todėl, ….”
Naudokite kuo daugiau retorinių klausimų, į kuriuos pats ir atsakykite („Kaip nuo to pasikeis mūsų gyvenimas?“ „Ar tai atneš naudos Lietuvai?“. Atsakymas vienas „Taip“.)
Kalbos pabaiga yra tiek pat svarbi, kaip ir pradžia. Tai galimybė:
Apibendrinti pagrindines savo kalbos gaires ir priminti savo išsakytas tezes;
Duoti auditorijai peno apmąstymams;
Palikti auditoriją su palankiomis mintimis apie Jus.
Kalbą patartina baigti juoku, metafora, retoriniu klausimu, istorija. Pasistenkite vengti tokių baigiamųjų frazių, kaip „viskas“, „nebeturiu, ką pridurti“, „mano laikas baigėsi“.
Gerai parengta kalba turi atsakyti auditorijai į šiuos klausimus:
KODĖL MES ČIA?
KĄ AŠ NORIU JUMS PASAKYTI (PAGRINDINĖ TEZĖ)?
KODĖL YRA SVARBU TAI, KĄ AŠ PASAKYSIU?
KODĖL AŠ TURIU/GALIU/PRIVALAU APIE TAI KALBĖTI?
KODĖL JUMS TAI TURI RŪPĖTI? KIEK TAI LIEČIA KIEKVIENĄ IŠ MŪSŲ? KODĖL JUMS TAI REIKIA ŽINOTI?
KAIP TAI PAKEIS JŪSŲ/MŪSŲ GYVENIMĄ?
KAS SUKELIA PROBLEMĄ? AR ĮMANOMA TAI PAKEISTI?
KĄ GALIME PADARYTI?
KO AŠ NORIU IŠ JŪSŲ?
SUKURKITE INTRIGĄ – IŠKELKITE KLAUSYTOJAMS TIKSLĄ.
Pritraukite auditorijos dėmesį, atskleiskite, kodėl susirinkote čia, sukurkite savo autoritetą („Kodėl aš galiu apie tai kalbėti?“) ir geranoriškumą („Kaip tai pakeis mūsų gyvenimus?“).
SUKURKITE POREIKĮ AUDITORIJAI KLAUSYTIS.
Atsakykite į auditorijos klausimą – „Ar man tai turi rūpėti? Kaip ši tema liečia mane?“ Parodykite svarbos laipsnį.
ATSKLEISKITE TEMĄ.
Nustatykite savo svarbumą ir geranoriškumą.
Giedrius Drukteinis
