Kaip gedime?

Tik nedaugelis iš mūsų savo gyvenime nepatiriame artimųjų mirties. Mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis. Anksčiau ar vėliau mes visi susidursime su šia realybe. Gedėjimo metu išmokstame žvelgti į ateitį, nepaisant netekties. Tai, kaip susidorojame su sielvartu, turi reikšmės mūsų gyvenimo kokybei ir gebėjimui bendrauti su aplinkiniais.

Karalienės Viktorijos laikais mirtis atrodė natūrali gyvenimo dalis. Tuo metu buvo daug gedėjimo ritualų, kurie nuramindavo gedinčiuosius. Šiais laikais situacija pasikeitė. Pagerėjus sveikatos priežiūrai mes tikimės, kad tie, kuriuos mylime, gyvens iki gilios senatvės. Jei jie suserga ar patenka į nelaimingą atsitikimą, mes tikimės, kad mokslas ir technologijos galės juos išgelbėti. Būtent dėl to mums daug sunkiau susitaikyti su mirtimi, kai pagaliau su ja susiduriame.

Nenorėdami kištis, taip pat dėl psichologinių savigynos mechanizmų giminaičiai ir draugai gali ignoruoti netektį ir apsimesti, kad to niekad neįvyko. Dažnai gedinčiųjų vengiama. Gedintieji greitai išmoksta, kad, jeigu slėps savo jausmus nuo aplinkinių, šie daug geriau jausis būdami kartu. Tačiau tik pripažinę savo skausmingus jausmus ir radę būdų juos išreikšti galime gedėti mirusio žmogaus.

Gedėjimo ir sielvarto etapai

Specialistai, dirbantys su netektį išgyvenančiais žmonėmis, pabrėžia, kad gedėjimas – emocinis procesas, vykstantis po netekties – yra svarbus ir neišvengiamai skausmingas gijimo procesas, kuris vyksta laipsniškai.

Susidūrimas su realybe

Mirus artimam žmogui, iš pradžių jūs greičiausiai esate šoko būsenoje, net jeigu apie artėjančią mirtį buvo galima nujausti iš anksto. Jūs galite jausti silpnumą, nesuvaldomai verkti, tapti isteriškas ar net alpti. Taip pat, priešingai, galite būti toks sustingęs, kad visai neparodote emocijų ir atrodote labai susivaldęs, ramus ir atitrūkęs nuo realybės. Toks pradinis sustingimas gali tęstis keletą dienų. Jis leidžia jums neprarandant kontrolės sutvarkyti visus būtinus praktinius reikalus, pavyzdžiui, laidotuvių rūpesčius. Tai emocinės apsaugos forma. Kuo labiau traumuojanti netektis, tuo ilgiau gali tęstis sustingimas.

Kad pradėtumėte prisitaikyti, labai svarbu laipsniškai priimti mirties faktą ir suvokti, kad mirusio žmogaus niekad nebegalėsite susigrąžinti. Galbūt ne iš karto galėsite suvokti tai, kas įvyko, galbūt neigsite ar nenorėsite apie tai kalbėti. Mirusiojo kūno pamatymas, laidotuvių organizavimas, ritualų bei tradicijų laikymasis jums padės susidurti su realybe.

Gedėjimo skausmo išgyvenimas

Kai sustingimas laipsniškai mažėja ir jūs pasineriate į to, kas įvyko, realybę, galite pradėti jausti stiprų skausmą, besitęsiantį savaitėmis ir mėnesiais. Jūsų sielvartas gali jus taip užplūsti, kad nesugebėsite galvoti apie kažką kito, kaip tik apie save. Galite pradėti pernelyg jautriai reaguoti į aplinkinių komentarus, tapti dirglus. Susan Hill, rašytoja ir gedinti motina, šį kraštutinį jautrumą išraiškingai apibūdino žodžiais: “Turėti viena oda mažiau”. Būtų gerai, jeigu šiais laikais galėtume turėti kokį nors gedulo ženklą, kuris parodytų aplinkiniams, stumdantiems mus prekybos centre: “Būkite man malonus, aš išgyvenu skausmą”.

Šalia kraštutinio liūdesio jūs galite jausti kaltę, pyktį ir apmaudą. Daugelis žmonių kovoja su kalte, kurią jaučia dėl kokių nors savo santykių su mirusiu žmogumi aspektų. Galbūt jūs neišsakėte savo tikrųjų jausmų ar sakėte dalykus, kurių iš tiesų neturėjote galvoje. Galbūt jums atrodo, kad praleidote kartu nepakankamai laiko ar per mažai galėjote jį išklausyti.

Jūs galite jausti pyktį mirusiajam už tai, kad paliko jus vieną gyventi savo gyvenimą, pykti ant gydytojų, kurie neišgydė ligos ar nepalaikė mirusiajam gyvybės, pykti ant Dievo, kuris leido tam įvykti. Galite jausti apmaudą tam šeimos nariui, kuris, kaip jums atrodo, kokiu nors būdu pastūmėjo jums artimą žmogų į mirtį.

Sielvartas nėra psichikos liga, nors mieguistumas, nerimas, baimė, pyktis ir padidėjęs galvojimas apie save gali sukelti jausmą, kad einate iš proto. Šie jausmai yra normalūs ir, jei bus suvokti bei išreikšti, taps retesni, o ilgainiui išnyks. Sielvarto išreiškimas sumažina įtampą, o bandymai užgniaužti jausmus retai padeda ilgam laikui ir netgi gali sukelti gilių problemų metams bėgant. Jeigu neigsite savo sielvartą arba išliks jūsų pyktis ar kaltė ir neatsiras kitokių jausmų, jums gali tekti kreiptis pagalbos į profesionalų psichologą ar psichoterapeutą.

Prisitaikymas prie naujos realybės

Gyventi be žmogaus, kurį mylite, yra sunkus ir skausmingas procesas. Niekas negali užpildyti skausmingos tuštumos, ir kiekviena diena gali vėl ir vėl priminti apie mirusiojo nebuvimą. Net nugyventi dieną gali atrodyti neįveikiama užduotis. Ateitis gali atrodyti neaiški ar net gąsdinanti. Gali praeiti ištisi mėnesiai, kol jūs galėsite nebe tiek daug galvoti apie liūdnus su mirtimi susijusius įvykius ir pradėsite daryti daugiau, nei darėte iki netekties.

Naujų ateities planų kūrimas

Kurti naujus ateities planus reiškia palikti mirusįjį ir vėl gyventi be jo. Tai gali atrodyti išdavystė, todėl šis etapas tikriausiai visų sunkiausias. Tačiau gyventi toliau nereiškia užmiršti, greičiau – rasti naujų būdų prisiminti mirusį žmogų. Būdų, kurie jus nuramintų, bet nevaldytų jūsų gyvenimo.

Jūs pradedate liūdesį nustumti į šalį ir žiūrėti į ateitį, nors ir prisimenate laimingus laikus, kuriuos praleidote drauge su mirusiuoju, ir tie prisiminimai jums malonūs. Jūs vėl galite kontroliuoti gyvenimą, kuris tampa prasmingesnis. Jūsų neprispaudžia skausmingi jausmai, tačiau jūs galite pasirinkti, kada norite pamąstyti apie savo santykius su mirusiuoju. Visiškai normalu, jeigu per metines ar kitas sukaktis sielvartas vėl prasiverš į paviršių ir bus toks pat gyvas, kaip ir mirties dieną.

Šie etapai nėra nuoseklūs, jūs galite žengti iš vieno į kitą skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis, tačiau jie apibūdina visą sveiko gedėjimo procesą.

Straipsnis parašytas remiantis užsienio šaltiniais.

Psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė

www.psichoterapija-jums.lt