Kodėl mums tokia svarbi aplinkinių nuomonė?
Neseniai užklupau bendradarbį, valgantį prie darbo stalo kietai virtą kiaušinį. Sakau “užklupau”, nes jis susigėdo kąsdamas kietą trynį. “Ar tau skanuuu? — sušukau, nė kiek nesijaudindama, kad pastačiau jį į nepatogią padėtį. — Kodėl mėgini tai nuslėpti?” “Kietai virti kiaušiniai atrodo truputį gėdingai, ar ne?” — išvebleno jis, grūsdamasis paskutinį kąsnį į burną. Supratau, kodėl bendradarbis susigėdo — jie iš tikrųjų yra šiek tiek nepopuliarūs. Kas žino, kodėl, kada ir kur kietai virto kiaušinio valgymas išėjo iš mados? Bet kažkur ir kažkada taip jau atsitiko.
Aktualioji šio straipsnio tema yra ne kiaušinio etiketo priežastys, bet mano paraudusiam kolegai jo valgymo sukelti padariniai. Tąsyk užkandžiaudamas jis taip kankinosi (šį jausmą sukėlė mano paerzinimas), kad vėliau prisipažino niekada nebevalgysiąs kiaušinio viešoje vietoje.
Bet kodėl jam turėtų rūpėti, ką kiti žmonės galvoja apie jo pietų maišelio turinį?
Patinka jums tai ar ne, mes visi — ir kaip individai, ir kaip tauta — esame susaistyti įsigalėjusios tvarkos: tradicijų, mados ir visuomeninių papročių, iš kurių ir susidaro mūsų bendruomenės. Kad ir kaip apsimetinėtume, mums iš tikrųjų rūpi, ką apie mus gali pagalvoti kaimynai, kaip mūsų poelgius vertina kiti žmonės arba bent kaip šie, mūsų manymu, juos vertintų. Mums svarbu, ką apie mus, užkluptus visuomenei nepriimtinai, kvailai ar nemadingai elgiantis, byloja mūsų veiksmai. Arba dar baisiau — jei mus pamato kvailai, nemadingai, nepriimtinai elgiantis kartu su kvailu, nemadingu, nepriimtinu žmogumi.
Apsisprendimas nebevalgyti kietai virto kiaušinio viešoje vietoje vargu ar pakeis žmogaus gyvenimą, bet mūsų norai bet kokiu būdu prisitaikyti bei nelaužyti nerašytų visuomenės įstatymų dažniausiai paveikia mūsų bei kitų žmonių gyvenimus.
Kai kuriose šeimose gali kilti rimtų nesutarimų, jei marti išdrįs pasipriešinti archaiškai tvarkai. Eidamos pas anytą jos užsivelka kiek ilgesnį sijoną ir nusivalo makiažą. Jūsų nemadingi batai gali tapti pašaipių bendradarbių pajuokos objektu. Už daug jaunesnio vyro ištekėjusi moteris vengia viešose vietose būti kartu su sutuoktiniu. Aukštaūgė drovisi žemesnio kavalieriaus. Storulė slepia silpnybę pavalgyti: “Aš beveik nieko šiandien nevalgiau”, — mulkina kolektyvą. Neištekėjusi moteris vaikšto įtraukusi kaklą it kupriukas muzikantas.
Keturiasdešimtmetė drovisi būti nėščia. Šešiasdešimtmetė — užsivilkti raudoną suknelę. Nesantuokinis vaikas bus bendraklasių gujamas, o vienišos mamos jausis prastesnės už girtuoklių bei nevalų žmonas. Desperatiškai ieškosime vandens lovų, gėdysimės kaimynių, jei neverdame “Bauer” puode. Ir iš viso — ko esame vertos, jei negyvename senamiestyje ar nuosavame name, neatostogaujame Kanarų salose, vaikai mokosi ne privačiose mokykloje, o vyras — ne verslininkas. Pastatykime kuo masyvesnį paminklą ant artimojo kapo. Nemylėkime, bet nesiskirkime. Apsivilkime sukneles etiketėmis į viršų. Ir keliaukime Europon su visais dvasios tarakonais.
Tik drąsi ir savimi pasitikinti moteris gali mesti iš galvos būgštavimus. Bet kodėl mes visi taip nerimaujame dėl tiesiogiai kitų žmonių nepaveikiančių dalykų? Kodėl nepasikliaujame savo nuomone?
Kuriai nėra tekę užmegzti puikių santykių, bet baimintis naująjį draugą supažindinti su bičiuliais, nes jis jiems gali pasirodyti nepakankamai gražus, šiuolaikiškas, protingas, linksmas? Kuriai nėra tekę slėpti vienos draugų kompanijos nuo kitos —neduokdie, vienai jų kita gali pasirodyti neįdomi? Tikriausiai ne vienas mūsų neįsileidom pažįstamų į namus, nes nenorėjome, kad jie spręstų apie mūsų “prastą skonį” iš margaspalvių užvalkalų ir ryškių vonios rankšluosčių.
Viena mano bendradarbė, prašiusi neminėti jos tikrojo vardo, pasakoja: “Išėjau pasivaikščioti su savo naujuoju vaikinu. Mudviejų draugystė nebuvo labai rimta, bet mudu puikiai sutarėme ir elgėmės tarsi tikri įsimylėjėliai. Ėjome susikibę, ir staiga man dingtelėjo, kad galime susitikti kokį nors mano pažįstamą. Mane persmelkė baimė, ką jie gali apie jį pagalvoti. Tiksliau tariant, ką jie pagalvos apie jo batus. Žinau, kad tai niekinga, bet aš iš tikrųjų nekenčiu jo batų — į juos pasižiūrėjus man norisi rėkti”.
Bet kodėl mums tai rūpi? Jei mano bendradarbei patinka jos naujasis draugas — ne jo batai, bet jis pats, — kodėl jai svarbu, ką pagalvos aplinkiniai? Kodėl mes taip nepasikliaujame savo draugais bei bendradarbiais? Kodėl nemanome, kad jiems taip pat patiks mums svarbūs žmonės? O jei ir nepatiks, — juk visiškai normalu būti kitokiam. Svarbiausia yra tai, kas mums patinka. Nė vienas geras draugas ar bendradarbis tikrai “nenurašys” mūsų vien todėl, kad nesutampa skoniai dėl vyrų ar buto interjero. Vienintelis neginčytinas dalykas yra tas, jog žmonės iš tikrųjų teisia vieni kitus. Galbūt ne taip dažnai, kaip mums atrodo, bet mes visi esam kalti, kad savo kritiškas pastabas apie žmones perduodam kitiems.
Anot psichologų, priežastys, dėl kurių mums rūpi aplinkinių nuomonė, glūdi pačioje visuomeninėje sandaroje. Jau nuo pat gimimo, vaikystėje ir sulaukus pilnametystės mūsų nuomonę apie save formuoja kitų žmonių, ypač tėvų, mokytojų, draugų ir bendradarbių, atsiliepimai apie mus. Aplinkinių pastabos neduoda mums ramybės jau nuo pat mažens, ypač jei vaikystėje sulaukdavome kritiškų pastabų dėl savo elgesio ar charakterio. Mes perimam kitų žmonių pažiūras bei normas, laikome jas savomis ir dažnai gėdijamės, kad esame būtent tokie.
Tik labai savimi pasitikinti asmenybė (mes visi tokius pažįstam ir dažniausiai jais žavimės) gali sulaužyti nusistovėjusias visuomenės tradicijas, nepaisyti kitų nuomonės ir pareikšti: “Aš esu aš. Jei jums tai nepatinka, tai jūsų problemos!” Kai kurie žmonės taip baiminasi dėl aplinkinių požiūrio, kad ta perdėta baimė paveikia kiekvieną jų gyvenimo aspektą ir jie galų gale suserga socialine fobija.
Šio sutrikimo kamuojami žmonės labai jaudinasi dėl to, kad yra stebimi arba vertinami viešoje vietoje, ypač prieš didelę auditoriją. Jie iš anksto žino, kad kalbėdami pasakys ką nors ne taip arba jiems paprasčiausiai išeis pasakyti ką nors ne taip, todėl jie iš viso nieko nekalba. Sergantieji socialine fobija labai dažnai negali kalbėti, valgyti ar rašyti kitiems stebint. Tai nėra tas pats, kas susigėsti valgant kietai virtą kiaušinį viešoje vietoje. Yra žmonių, visiškai negalinčių valgyti prie kitų.
Labai dažnai kenčiantieji dėl šios ligos vengia bet kokių susibūrimų arba pradeda vartoti alkoholį, kad mažiau nervintųsi tokiose situacijose. Dažniausiai gydoma specifine psichoterapija bei medikamentais.
Kita kraštutinės socialinės fobijos forma — įtikimo žmonėms liga. Jos kamuojami asmenys patys nieko nesprendžia, nemeta iššūkių, savarankiškai nesugeba atlikti kasdienių darbų. Amerikiečių tyrimų duomenimis, kai kurie vidinės būtinybės įtikti kamuojami žmonės netgi bijo papriekaištauti savo vaikams.
Visuomenės papročiai, skirtingi išsilavinimai ir besikeičiančios kartos neišvengiamai vaidina svarbų vaidmenį nustatant priimtino elgesio normas ir nulemia žmogaus ryžtą išsiskirti iš minios.
Apskritai posovietinių šalių žmonės yra labai paklusnūs. Anksčiau mūsų visuomenė nevertino kitaip mąstančių ar kitaip besielgiančių, dar labiau juos pjudė, žmonės nebuvo skatinami mesti iššūkių, drumsti vandenį. Šiais laikais keisti žmonės labiau toleruojami, bet vis tiek dar bijome per daug išsiskirti iš kitų.
Būtų puiku, jei kitą amžių nebijotume būti savimi ir pradėtume gyventi taip, kaip mums patiems patinka.
Kaip liautis nerimauti dėl aplinkinių nuomonės
- Apdairiai reikškite savo atsiliepimus kitiems žmonėms.
- Įsisąmoninkite, kad nėra blogai būti kitokiems, tiesmukiems, pasitikintiems savimi, savo skoniu bei nuomone.
- Priimkite tai kaip buvimo mados auka ir savito stiliaus kūrimo skirtumą.Mažiau kritikuokite kitus. Neskubėkite jų teisti.
- Pasitikėkite draugais ir bendradarbiais. Iš tikrųjų žmonėms patinka asmenybės. Kita vertus, jei jie visiškai nepasikliautų jūsų skoniu renkantis vyrus, margaspalvius užvalkalus ar pietus, jie nebūtų jūsų draugai.
- Pasitikėkite savimi. Esate nepakartojami, esate asmenybės, esate įdomūs. Išmokite save mylėti ir savęs nebijokite.
- Jei aplinkinių nuomonė jums vis dėlto yra pernelyg svarbi ir netgi trukdo normaliai gyventi, pasikonsultuokite su psichologu ar gydytoju.
- Jėga slypi neprivalėjime įtikti.
