Akivaizdu, kad ne vis reiškiniai žmogaus gyvenime paklūsta mechaninei logikai – didelę įtaką mums daro įsitikinimai, masiškai paplitę ir toliau plintantys per masines informacijos priemones, dėl to paprastai priimami be kritikos. Dabar juokingai atrodo viduramžiais populiarūs mitai, pvz., kad, Velykų dieną iššukavus plaukus, galima atsikratyti utėlių, o sifilio – permiegojus su skaistuole. Taip atsiranda kolektyviniai mitai, ir vienas iš šiuolaikinių mitų – energetiniai vampyrai, apie žmones, neva siurbiančius mūsų energiją, ir magiškus apsisaugojimo nuo jų metodus.

Iš tikrųjų visi pastebime, kad ne su visais žmonėmis vienodai lengva bendrauti. Su kai kuriais sutarti sunku beveik visiems, o, pabendravus su jais, lieka nemalonus jausmas. Taigi „vampyrizmą“ galima apibūdinti kaip tam tikrą elgesį, kai taip besielgiantys gerai jaučiasi tada, kai kitiems sukelia nemalonias emocijas. Tačiau kaltinti šio žmogaus taip pat negalima – juk apie savo elgesio problemas jis dažnai net nežino ir toli gražu pats nesijaučia gerai. Tokiam žmogui reikalinga kvalifikuota psichoterapeuto pagalba. Kaip, beje, ir jo aukoms – nuo „energetinių vampyrų“ paprastai nukenčia ypač jautrūs ir pažeidžiami žmonės. Ir padėti geriausiai gali ne būrėjos ar ekstrasensai, o profesionalai, mokantys psichologinę būklę koreguoti moksliniais metodais.

Psichoterapijos požiūriu, „enegetinio vampyrizmo“ esmė yra tam tikri psichologiniai žaidimai, nuodugniai aprašyti žymaus JAV psichoterapeuto Eric Berne knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. Tai nenuoširdus bendravimas, lyg su „dvigubu dugnu“, kurio metu kyla jausmas, kad pašnekovas nori mumis pasinaudoti. Ir jis iš tikrųjų mus panaudoja, tik tikslas čia – ne materialus. Tai savotiška psichologinė vagystė, kurios objektas – ne pinigai ar materialios vertybės, o … mūsų jausmai. Paprastai vampyras pasinaudoja mūsų užuojauta ir jautrumu, kad „išlietų“ savo susikaupusią blogą nuotaiką, bet ne tiesiogiai, o subtiliai, tam radęs pretekstą.

Dažniausią energetinio  vampyro variantą galima pavadinti emociniu egoizmu. Taip besielgiantis žmogus rūpinasi savo ramybe ne pačiu geriausiu būdu – aplinkinių sąskaita. Savo blogą nuotaiką jis išlieja psichologiniu gynybos metodu, vadinamuoju perkėlimu. Neigiamas emocijas (pyktį, agresiją, nuoskaudas, susierzinimą, nusivylimą ir t.t.) jis nukreipia ne į juos sukėlusį žmogų, o į kitą – priklausomą nuo jo materialiai ar pagal pareigas arba bejėgį pagal savo elgesio stilių. Taip dėl viršininkų neigiamų emocijų tenka kentėti pavaldiniams, tėvų – vaikams, šeimoje lyderiaujančio sutuoktinio – „silpnesnei pusei“.

Kitas „energetinio vampyro“ variantas būdingas vaikams ir suaugusiems žmonėms, kurie vaikystėje negavo pakankamai dėmesio ir šilumos, buvo „nepakankamai mylėti“. Dėl to susiformuoja žema savivertė ir slaptas nepasitikėjimas savimi. Siekdami panaikinti vidinį diskomfortą ir užmaskuoti psichologinį pažeidžiamumą, įsitikinti savo reikšmingumu, tokie žmonės bet kokia kaina siekia į save atkreipti aplinkinių dėmesį. Šis stiprus poreikis numalšinamas tik tada, kai „vampyras“ gauna ne formalius, išorinius dėmesio požymius, o pajaučia gyvą emocinį pašnekovo atsaką (to jis visomis jėgomis ir siekia, net jei pašnekovas atsako neigiamomis emocijomis).

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Jei panašios „energetinių vampyrų“ manipuliacijos priverčia mus netekti pusiausvyros, tai iš dalies kalti esame ir mes patys. Ne kiekvienas žmogus tampa „vampyrų“ manipuliacijų objektu, nes šie subtiliai jaučia, kuris pasiduos jų „atakoms“, o su kuriuo taip elgtis negalima. Pirmiausia nuo jų kenčia emocionalūs, pernelyg jautrūs pašnekovo intonacijoms ir užuominoms, kas leidžia pastariesiems suprasti jų jautrias vietas. Šiuo atveju kenksmingai veikia ir automatinė emocinio mėgdžiojimo reakcija, kurios dėka mūsų viduje kaip veidrodyje atsispindi pašnekovo emocinė būsena.

Pirmiausia, norint atsiriboti nuo „energetinio vampyro“ ir jam padėti, reikia gerai suprasti, kas vyksta (panašiu būdu, kaip aprašyta aukščiau). Pagalba „vampyrui“ būtų paradoksali – jį mylėti, rūpintis juo ir jį suprasti (jokiu būdu – nebijoti jo ir nevengti).

Pasitaiko atvejų, kad vaikai, net pakankamai maži, elgiasi kaip energetiniai vampyrai, tuo sukeldami tėvams įvairius sunkius jausmus. Tokiais atvejais vaikui būtina skirti daugiau dėmesio, o ypač tai reikia daryti tam iš tėvų, kuris mažiau būna su vaiku. Su vaiku reikia praleisti daugiau laiko, kurio metu ne griežtai auklėti ar moralizuoti vaiką, o emocinės artumos atmosferoje užsiimti bendra veikla. Labai svarbu, kad artumas būtų tiek emocinis, tiek fizinis: vaiką kuo dažniau stenkitės paglostyti, priglausti. Tada mažojo „vampyro“ elgesys darysis ramesnis, o po kurio laiko šios problemos neliks nė ženklo. Tuo tarpu su paaugliais yra sudėtingiau: jau reikia mokėti išlaikyti tam tikrą distanciją, turėti daugiau kantrybės ir mažiau kritikuoti, gerbti jų pačių nuomonę.

Suaugusiems žmonėms, tiek „vampyrams, tiek jų „aukoms“, iš esmės tinka tos pačios rekomendacijos. Tai – prisiimti atsakomybę už savo emocinę būklę bei elgesį tiek svarbiose, nekasdieniškose situacijose, tiek kasdienybėje.


Požymiai, padedantys atskirti „energetinį vampyrą“ nuo kitų žmonių:

• Žmonės „vampyrai“ mėgsta su aplinkiniais kalbėtis apie įvairiausius nemalonumus, nesėkmes, išsiliedami pašnekovui „iki dugno“.
• Jie mėgsta klausti patarimų, tačiau jais niekada nepasinaudoja. Iš tikrųjų šiems žmonėms svarbūs yra ne patys patarimai, o jūsų įsitraukimas ir dėmesys jam.
• „Energetiniai vampyrai“ labai praktiški. Jeigu žmogus jiems nenaudingas, jie greit su juo nustoja bendrauti. Todėl jie ir neturi senų draugų.
• Visiškai beviltiška yra stengtis juos sujaudinti arba priversti ką nors užjausti. Priešingai, svetimas džiaugsmas šiems žmonėms sukelia pyktį ir liūdesį.
• Jie dideli liežuvautojai ir mėgsta už akių apkalbinėti žmones, deja, ne iš gerosios pusės.
• Jie nemėgsta gyvūnų, nors kartais namuose laiko katę ar mažą piktą šuniūkštį. Svetimiems gyvūnams jaučia agresiją.

Ne kiekvienas gali tapti „vampyro“ auka. Aukos dažniausiai pasižymi šiomis savybėmis:

• Pernelyg atviri ir emocionalūs žmonės, pasiruošę į formalų klausimą „Kaip reikalai?“ atsakyti nuodugniu pasakojimu apie savo pasiekimus.
• Pagyrūnas – pats skaniausias kąsnelis „energetiniams vampyrams“. Užtenka pagyrūną bent kiek pagirti, ir daryk su juo, ką tik nori.
• Nepasitikintys savimi ir savęs nevertinantys žmonės. Tokiems žmonėms vis nepatogu kitą pertraukti, nors ano kalbos tuščios ar nemalonios.
• Žmonės, kurie nuolat jaučiasi kalti. Kažin ar yra žmogus, kuriam būtų malonu jaustis niekšu. Būtent todėl mes dažnai ir vengiame nutraukti pabodusį bendravimą su įkyruoliu, prilipusiu prie mūsų kaip musė, nors jis ir siekia sugadinti mums nuotaiką. Kaltės jausmas, jei mes jį jaučiame ir jo siekiame bet kokia kaina išvengti, „energetinius vampyrus“ vilioja kaip jaukas.

Psichologinė gynyba nuo „energetinių vampyrų“:

• Nuslopinkite savyje kaltės jausmą: jūs niekam nieko neprivalote. Jeigu jūs skubate, užsiėmę arba paprasčiausiai nenorite su niekuo bendrauti, paprasčiausiai taip ir pasakykite.
• Nepasakokite apie save nieko asmeniško, bendraudami išlaikykite distanciją, nesikvieskite į savo namus. Neduokite peno apkalboms. Emocinis šaltumas – geriausia gynyba nuo „energetinio vampyro“.
• Neleiskite, kad jumis manipuliuotų. Išmokite pasakyti „Ne“, kai pašnekovas iš jūsų tikisi išgirsti „Taip“. Baikite galvoti apie tai, kaip jūs atrodysite aplinkiniams. Jūsų interesai visada jums turi būti svarbiausi.
• Savo kalba demonstruokite tvirtumą ir pasitikėjimą savimi. Tokie žodžiai, kaip „turbūt“, „galbūt“, „atrodo“ ir t.t. „vampyrams“ parodo jūsų silpnumą. Sakykite „aš manau“, „aš užtikrintas“, „aš žinau“.
• Niekada nekaltinkite žmonių vampyrizmu. Jų atsakomoji reakcija sukels kaltės jausmą jumyse, o taip jūs iš karto neteksite daug energijos.
• Jei manote, kad su jumis kalba užuominomis (o „vampyrai“ taip mėgsta), išveskite pašnekovą į „švarius vandenis“, perklausdami, ką jis turėjo omenyje. Geriau turėti reikalų su prašytoju negu su manipuliatoriumi.

Daugiau straipsnių rasite apsilankę svetainėje www.sveikaszmogus.lt.