Aušrinė ir Romas

Aš atmerkiu akis… Paglostau pagalvę šalia savosios, jaučiu – šilta. Jis ką tik išėjo į darbą. Kaip gera širdyje. Ne kad išėjo – todėl, kad grįš.

Taip, tokia mūsų istorija šią minutę. O prasidėjo ji visai paprastai – internetu. Niekada nemaniau, kad galėčiau pasinerti į tokią aferą. Greičiausiai ne vienas man pritars, kad tokia pažintis baugina ir atrodo nepatikima.

Tačiau kai eilinį vakarą prisėdusi prie televizoriaus supratau, kad vėl nebus su kuo aptarti žinių, kad neturėsiu kam papasakoti apie sėkmes ir nesėkmes darbe, kad neturėsiu kam išvirti arbatos ir atnešti sausainių, tapo nyku… Prisiminiau, kad neseniai buvau nuo draugės gavusi kvietimą prisijungti į DarniPora.lt svetainę. Prisipažįstu – nežinojau nei kas tai, nei su kuo valgoma. Tačiau įkvėpimas pagavo ir netrukus jau sėdėjau pildydama testus. Daug daug testų. Tą akimirką tikrai maniau – niekas man princo neatneš, jeigu pati jo neiškosiu.

Tad kitą dieną darbe praleidau visa sulindusi į kompiuterį. Tikrai – tik kojelės tabalavo, kaip susikaupusi rašiau laiškus ir siunčiau klausimus. Nes ta vienatvės baimė, kuri buvo apėmusi nuo praeito vakaro, labai nedavė ramybės.

Kitą dieną laukiau atsakymų. Dar kitą – irgi. Trečią nusprendžiau trinti savo anketą, bet netikėtai radau vieną laišką. Nuo Romo. Jis parašė labai trumpai: “Neturiu laiko susirašinėti internetu. Susitikime. Mano telefonas TOKS ir TOKS“. Vėl prisiminiau niūrumą, apėmusį prieš keletą dienų, tad pagalvojau – o kodėl turėčiau nesusitikti? Gyvename vieną kartą, šiaip ar taip.

Vakare parašiau jam sms žinutę. Nelabai tikėjau, kad atsakymas ateis – juk jis galėjo tokį patį laišką nusiųsti ir daugeliui kitų moterų. Tačiau po kelių minučių mes jau susirašinėjome. Maniau, jis bus oficialus ir šaltas, tačiau iš tiesų rašė nuostabiai jaukiai. Labai norėjau išsiaiškinti, ar gali būti, kad ir tikrovėje jis toks pats. Tačiau jau ir taip rašiau jam pirmąjį laišką ir pirmąją žinutę. Tad „įsijungė“ savigarba, kuri rėkte rėkė – na jau ne, į pasimatymą turi pakviesti jis! Tad kantriai susirašinėjau ir laukiau – o gal visgi pakvies?

Ir pakvietė. Po savaitės jau ėjome kartu į kiną. Sakysite, nekokia vieta pažinti žmogų? Prisipažinsiu – filmo mes beveik nematėm. Visą laiką pliurpėm pašnibždomis – kiti žiūrovai keletą kartų buvo priversti mus tildyti.

Kaip galima neįsimylėti žmogaus, su kuriuo gali pliurpti nesustodamas? Jis nuolat kartoja, kad mes – pora pakvaišėlių, kad taip staigiai puolėme į savo svaiginantį romaną. Bet, kai tai sako, jis šypsosi. Tad leidžiu sau spėti – patinka jam šis mūsų pakvaišėliškumas. Juk meilė – visada kiek keistas ir painus dalykas. Svarbu, kad yra su kuo ja dalintis. To linkiu visiems, kurie jos ieško.