Ar įmanoma likti draugais po skyrybų?
Klausimas, kaip bendrauti su buvusiu vaikinu ar buvusia mergina, kyla daugeliui išsiskyrusių porų. Ar apskritai verta bandyti palaikyti draugiškus santykius, ar geriau nutraukti visus saitus, sudeginti prisiminimus ir eiti pirmyn? Šiame straipsnyje pabandysiu padėti rasti atsakymus į šiuos klausimus, tačiau noriu pabrėžti, kad gilinsimės į bendravimą po nutrūkusios poros draugystės, o ne į sutuoktinių skyrybas, kurios būna labiau komplikuotos dėl vaikų ir turto dalybų.
Tikrai draugystei užsimegzti reikia laiko ir pastangų
Norint tapti draugais, teks įveikti nemažai kliūčių. Tam reikės daug pastangų ir sugebėjimo išspręsti neabejotinai kilsiančius konfliktus, kurie išlys todėl, kad kadaise buvote pora. Be to, nereikėtų naiviai tikėtis, jog priežastys, lėmusios sprendimą skirtis, nebus aktualios tolesniame bendravime.
Nuoširdi draugystė tarp išsiskyrusios poros gali užsimegzti tik tada, kai jie nustoja vienas apie kitą galvoti kaip apie savo ex ir pradeda žiūrėti į buvusį partnerį kaip į bet kurį kitą draugą. Tačiau tam, visų pirma, reikia daug laiko žaizdoms sugyti.
Ką apskritai reiškia būti draugais? Išklausyti ir išmokti neteisti jo (jos) naujų partnerių. Nuoširdus bendravimas po išsiskyrimo reiškia, kad abu nusiteikę taikiai, elgiasi sąžiningai ir gerbia vienas kitą. Manote, jog sugebėsite? Jei atsakymas „taip“, kitas žingsnis yra rasti būdą, nuo ko pradėti gaivinti draugiškumą, atvėsus skyrybų audroms. Geriausia tiesiog paskambinti pasiteirauti, kaip sekasi, ir pasikalbėti kitais neutraliais klausimais. Bet nepamirškite, kad per daug artimas ryšys su buvusiuoju (-iąja) gali trukdyti naujiems romantiškiems santykiams.
Draugauti reiškia paleisti
Nors ir sunku, kai kurie žmonės po skyrybų tampa artimais bičiuliais. Bet neapsigaukite - dažnai tokia draugystė slepia neišspręstus klausimus ir problemas, laikančius žmones kartu bei neleidžiančius laisvai judėti pirmyn.
Abu partneriai turi susitaikyti su skyrybomis. Jei vienas sakydamas, kad nori likti draugais, turi slaptų vilčių susigrąžinti mylimąjį (-ąją), bendravimas gali virsti košmaru. Išgyvenus skaudžias skyrybas, dar gali tekti kęsti nesibaigiančius maldavimus, skambučius, kaltinimus. Esant tokiai situacijai, pastūmėtas kaltės jausmo žmogus galutinai neatsikrato visų ryšių su buvusia mergina (vaikinu), patenka tarsi į spąstus, kuriuose kankinantys persekiojimai ir prašymai vėl būti kartu išsunkia visą emocinę energiją.
O gal geriau uždaryti duris ir eiti pirmyn neatsigręžiant?
Prieš tai minėtas ir kiti panašūs scenarijai dažni tarp besiskiriančių, todėl tikrai verta pamąstyti, ar ne geriau apskritai nutraukti visus ryšius nei veltis į nesibaigiančius aiškinimus. Sprendimas atsiriboti ir paleisti praeitį daugeliu atvejų bus tikras tuomet, jei atsikratoma visko, kas primena ex: nuotraukų, dovanų, meilės laiškų. Dažnai tik taip įmanoma judėti toliau ir užmegzti naujus santykius. Kita vertus, besijaučiantiems pakankamai stipriems nebūtina deginti ex primenančių daiktų – gal jie bus maloniu gražaus gyvenimo etapo prisiminimu.
Jei priėmėte sprendimą nebebendrauti, jokių mėginimų skambinti, jokių žinučių ir laiškelių ar sveikinimų su gimtadieniu! To nedaryti gali būti nelengva. Sunku išgyventi vienatvę. Būtent ji paprastai tampa klaidingų nuklydimų su buvusiais mylimaisiais priežastimi. Svarbu išmokti vienatvę ir skausmą išgyventi išdidžiai – jei buvęs partneris aiškiai neberodo susidomėjimo ir sėkmingai juda pirmyn, reikia nesižeminant ir nemaldaujant jo sugrįžti, bandyti elgtis taip pat.
Dėmesio! Spąstai!
Po skyrybų rizikuojate pakliūti į saviapgaulės pinkles. Nemeluokite sau! Nesistenkite „netyčia“ atsidurti vietose, kuriose lankydavotės kartu ar kuriose slapta tikitės jį (ją) sutikti.
Viena savybė, kuria dažniausiai pasižymi moterys, - skaityti tarp eilučių, - gali labai apsunkinti gyvenimą. Jeigu jis (ji) nutraukė santykius, neieškokite dviprasmybių jo (jos) veiksmuose ar žodžiuose! Neskaudinkite savęs dar labiau, kurdamos (-mi) tuščias iliuzijas!
Su buvusiu (-ia) mylimuoju (-ąja) tikriausiai turite bendrų draugų, todėl tikėtina, kad vieną dieną abu atsidursite tame pačiame vakarėlyje. Jei sugebėsite linksmai leisti laiką ir tam jums nereikės būti vienam šalia kito - tai geras ženklas. Tačiau jeigu pasirodysite kartu, visą vakarą neatsitrauksite vienas nuo kito ir jums bus smagu tik dviese - tai jau rimtas perspėjimas. Normalu būti draugiškiems, bet pavojus darniems santykiams iškyla, kai būdami išsiskyrę, žmonės vis dar elgiasi kaip įsimylėjėliai.
Viena didžiausių problemų išsiskyrusių žmonių santykiuose yra nesusigaudymas, kaip bendrauti nebesant pora. Tai ypač svarbu kalbant apie fizinį kontaktą: jie pripratę liesti vienas kitą, laikytis už rankų ar pasibučiuoti atsisveikinant, - todėl buvimas kartu be šių instinktais tapusių detalių atrodo nenatūralus ir trikdantis. Tačiau čia būtina nustatyti griežtas ribas.
Pabaigai belieka pridurti, kad draugais tapti nepavyks, jei santykiuose buvo daug išnaudojimo ir įtampos. Bet jeigu išsiskirta be drabstymosi purvais, iš tiesų įmanoma kurti tolesnius draugiškus santykius, kurie bus brangūs visą gyvenimą.
DarniPora.lt angliškai
2008 09 18 1:52 pm
Kam apsimetinėti, kad draugai mes esam… Jei jau išsiskyrėm, vadinasi viso gero. Nes po to ir gaunasi visokie: mes ne kartu, tik kartais pamiegam kartu… Tik skaudinsite save šitaip.
2008 09 18 8:48 pm
patariu visiems nuosirdziai-jei issiskyret-padekit konkretu taska…nes as isgyvenu antra kart kosmara….issikyrem labai skaudziai,ejau is proto ir reikejo visokeriopos pagalbos…ir stai skambutis-neatsilaikiau,pasimylejom…ryte lyg niekur nieko pasake,kad gan sekmingai vienas juda i prieky…tad tenka isgyvent antra kosmara….
2008 09 18 9:21 pm
Oi, mergaitės, kaip norėčiau, kad užaugtume tiek, kad iš tiesų galėtume likti draugais… Bet man kaip ir jums - skauda vos atnaujinus ryšius…
2008 09 19 2:59 am
ne vien jums mergaitems skaudu kai keliai susikerta… as manau kad geriau nutraukti visus rysius… dovanos laiskai tegu pasilieka, aisku nematomoje vietoje, kur nors giliai spintoje sudeti i dezute… po kazkeliu metu tai bus siltas atsiminimas…. as taip manau bent jau, isgyvenu dabar ta skausma, ir tokia mano nuomone…
2008 09 19 8:34 am
Jo. Patarimai cia sunkiai pades… kiekvienas igyvena asmeniskai, patarinek nepatarinejes, gali viska zinoti bet elgiesi kaip sako jausmai… Menas yra islikti draugais, manau, kad tik po ilgesnio laiko, galima taip islikti, kai uzgyja zaidos sieloje, kai pasimirsht ishsiskyrimo audros, irk iti dalykai, kai jau buni paleides kita zmogu, manau tada galima but draugais… bet man taip niekada nebuvo…
2008 09 19 11:06 am
Aš pažįstu žmonių, kurie išsiskyrė gražiuoju ir liko draugais. Žiūriu aš į juos ir nieko nesuprantu, kaip taip įmanoma… O šiaip jie labai geri, draugiški ir teisingi. Gal toks žmonių tipas, kurie visus myli ir nuoskaudų nenešioja.
2008 09 19 12:31 pm
ziaurus dalykas yra issiskirt.. as pries metus issiskyriau ir ligi siol as pamirst negaliu,visko atsikraciau, kad neprimintu,bet ir tai nelabai padeda. mano toks darbas,kad turiu vaziuot pro sali kur gyvena ar dirba ji ir tuo momentu sirdis is krutines atrodo kad toj issivers..tuo momentu geriausia turet drauga,kuris tave isklausytu,kazkiek palengveja.
kai issiskyrem,pasakiau kad draugais nebusim,bet kazkodel ji man dar raso,nori but paprastais draugais,o man tai tikra kankyne..
2008 09 20 1:21 am
Esu jau patyres ne vieną ir netgi ne du išsiskyrimus ir galbūt sakome - tai liekame gerais draugais, tiesa sakant man juokingai skamba šie žodžiai. Aš tiesa sakant telefono numerius, laiškus naikinu, nes nematau prasmės jų turėti ir laikyti, skaudinti save tomis iliuzijomis tiesiog nematau tikslo…
2008 09 20 11:30 am
Egidijau, kartais sveikimas nuo meilės trunka ilgiau nei pati meilė…
2008 09 20 11:33 am
Artūrai, gal ir teisingas tavo pasirinkimas. Bet kai pradraugauji keletą metų arba skiriesi su žmona ar vyru, vis tiek lieka bendrų reikalų, dėl kurių neišvengiamai tenka bendrauti. Manau daug geriau išmokti bendrauti po skyrybų nei bėgti vienam nuo kito.
2008 09 20 12:16 pm
nesamone visos tos draugystes. Issiskyriau su vyru del neistikimybes, kartu buvome trisdesimt metu.Ziauriai pergyvenau skyrybas. Jis daugiausiai gyvena pas kita moteri, bet grizta namo , sako kad manes pasiilgo, padeda versle, nakvoja ir mylimes.Kiekviena karta kai jis vel isvaziuoja pas ta moteri, man viskas sukyla kai pirma karta juos pamacius kartu. Skauda, verkiu naktimis.Ir nors musu skyrybos oficialios, jau trys metai, jis tai vadina draugyste, pagalba man. Taip ,kartais buna labai sunku versle vienai, bet maziau skaudu nei ta vieno menesio “draugyste “su juo , o paskui menuo vienatves skausmo. Bekit jeigu tik galit kuo toliau nuo tokiu “draugu”
2008 09 20 1:44 pm
Ina, tokiomis sąlygomis, žinoma, draugais nelabai įmanoma būti… Bet straipsnis apie visai kitokią situaciją - apie tokią, kurioje yra šansų bendrauti nemiegant vienoje lovoje.
2008 09 21 8:43 pm
išsiskyrėm gal prieš 20 metų,kartais paskambina atseit apie vaikus paklausinėti,bet jaučiu,kad ne vaikai rūpi.Kartą išgėręs pats prispažino,kad skambina man,nes aš buvau pirmoji moteris,pirmoji žmona ir jam rūpi kaip aš gyvenu.Dar pastoviai pasiguodžia kaip dabartinė jo moteris bloga .Reikia gerai sutart dėl vaikų,kai yra kokių reikalų dėl jų,o šiaip manau jei esi jau naujoj šeimoj,tai ko lįst atgal į buvusią.Nežinau,nei draugai,nes draugas su draugu nesimyli,nei sutuoktiniai.Nemanau,kad galima būt draugais,gal tik šiaip draugiškai sutart tam tikrais atvejais.Turėdama kitą šeimą,vyrą,tikrai pasikalbėt šiaip sau neskambinčiau buvusiam,nes manau tuo įskaudinčiau dabartinį savo žmogų.
2008 09 22 10:31 am
Stase, skaitau komentarus po šiuo straipsniu ir man iš tiesų keista, kaip žmonės daugybę metų pragyvenę kartu ir, nusprendę skirtis, vis dar nėra tikri dėl savo apsisprendimo teisingumo. Juk 20 metų trunkančioje santuokoje skyrybos matyt brendo bent kokius 5-erius. Tai negi per tiek laiko neįmanoma tvirtai nuspręsti, kad nebenorėsi gultis į vieną lovą…
Aš tarp savo pažįstamų porų, kurios išsiskyrė pragyvenę daugybę metų, matau pagrinde bendravimą dėl vaikų. Tokiose situacijose juk negali užtrenti duris ir niekada buvusiojo nebematyti. O kartais lieka ne tik bendri vaikai, bet ir šiaip pomėgiai, kažkoks draugiškumas. Viena giminaitė iki šiol su buvusiu vyru važinėja kartu grybauti, žvejoti - žmones sieja bendri pomėgiai, kurių neatsisakė, atsisakę bendros lovos. Vyras turi kitą moterį, bet kažkaip ramiai, be dramų viskas ten tvarkosi.
2008 09 23 4:35 pm
issiskyriau del vyro girtuokliavimo, isdavystes nesirupinimo dukra namai ir .t.t.t draugai ir meiluze 15 metu jaunesne jam buvo svarbiau uz seima. Padejau taska jokiu skambusiu nieko net nesidomiu ar dukra su tevu bendrauja. Taip finansiskai sunku bet….moraliskai lengva be jo …
2008 09 23 6:13 pm
na as manau, kad issiskyrus tikrai verta likti draugais, reikia ismokti nekaltinti nieko del skyrybu, tiesiog nesusikloste bendras gyvenimas, reikia ramiai uisgywenti skyrybu audras, ir kai jau tikrai tvirtai supranti, kad su tuo zmogumi viskas baigta, manau galima buti draugais, juk wisgi tikriausiai, tai tikrai saunus zmogus, kokiu reta, o beto ir gerai pazystami esate.. kam ziureti vienas i kita su neapykanta? arba wisiskai ignoruoti? juk galime buti zmonemis ir draugiskai bendrauti, o buvusius santykius atsiminti kaip grazia praeiti
2008 09 23 10:15 pm
gyvenimas margas,pokyciai dar margesni. Skirybos ne gyvenimo galas…ju gali gyvenime nutikti ir ne vienos, svarbiausia suaugusiu zmoniu zmogiskumas.Kaip buti ir kaip gaunasi bendravimas.. galime mes patys nusprendus,pasirinkti.
Pirma meile isiro ir jokiu kontaktu, jokiu bendru draugu jokiu ieskojimu.. absoliuti tyla…
O antra, kaip bebutu kam keista, savo buvusi gerbiu, kaip vaiku teva ir kaip vyriski.. kas buvo tarp musu .. jau padeta i praeiti. Esam siai dienai draugai,zinau kad galiu bet kada kreiptis patarimo jei reikia ir jokiu seksualiniu ziezirbu neliko, jokiu pagiezu ir jokios neapykantos. Bet viskam savas laikas, kol uzgyja zaizdos ir ateina prasviesejimas.
Linkiu visiem sekmes beatsitiesiant
2008 09 24 5:49 pm
Edita, tikiu, kad Jums lengviau, bet kaip jaučiasi dukra dėl to, kad Jums nerūpi jos santykiai su tėvu?
2008 09 24 5:50 pm
Ingrida, visgi paradoksaliai skamba “ramiai išgyventi skyrybų audras”
2008 09 24 5:54 pm
Sandra, gera skaityti, kad kažkas susitvarko su skyrybų pasekmėmis. Bet sėdžiu ir mąstau, kaip neteisinga, kad prireikia daug metų sutikti tinkamą žmogų, dar daugiau - sukurti santykius su juo, po to, jei nesusiklosto sėkmingai, reikia daug laiko ryžtis skyryboms, o galiausiai - gydytis žaizdas. Ar dar lieka gyvenimo po viso šito? Ar dar lieka laiko šioje žemėje kažką sukurti iš naujo?
2008 09 24 6:15 pm
na seip tikrai imanoma islikti tik draugais su bususia bbejo norisi su ja ir sueiti kol neatsiranda kita kuri uzpildo ta tustuma kuri liko po issiskirimo tada apie buvusia pradedi galvot tik kaip apie drauge kuri gali isklausyt ir kartais net patarti bet manau tai imanoma tik tokiu atveju jei issiskirta buvo draugiskai
2008 09 25 1:44 pm
Gediminai, man tavo komentaras sukėlė mintį apie tuštumą. Ar išsiskyrus nelieka kažkokia tuštuma visam gyvenimui? Gal kitas žmogus ne užpildo prieš tai buvusio vietą, bet tampa gretima patirtimi?
2008 09 25 11:17 pm
O ka Jus manot apie issiskyrimus, kai ir vaiku yra…visi cia kalba apie dvieju santykius…bet po skyrybu juk lieka ir vaikai…
2008 09 26 12:35 am
vaida as manau vien del vaiku gyvent drauge yra pati didziause nuodeme nes vaikai daug sunkiau pergyvena nuolatinius tevu konfliktus nei normalias zmoniskas skyrybas.
Agne bebejo pries tai buvusi palieka tustuma ir manau jos niekas nebeuzpildys as gal net nezinau senamadiskas bet kadangi esu ir visada stengiuos but istikimas kazkaip i buvusias ziuriu tik kaip i drauges, nelabai supratau ka norejai pasakyt apie gretima patirti?
2008 09 26 8:50 am
Agne,o dukra su juo ir nebendrauja po skyrybu jau praejo 3 metai, tevas nera skambines nera buve kartu jam ji nerupejo kai buvome seima nerupi ir dabar ….dukra pati atsirinko ir pamanet kas yra kas jai 16 metu o tokio amziaus viska supranta …
2008 09 26 8:56 am
… apie tustuma po skyrybu net nejauciau as jos, uzpildziau tuo ka megstu kas patinka, dusioje ramu ir gera
ta ka isgyvenau 15 metu santuokoje buvo kosmaras o dabar as gyvenu ir jokiu draugysciu su ex jokiu , nes tai butu jau dukros isdavyste …
2008 09 26 10:00 am
Vaida, trauma vaikams, bet kaip sako Gediminas, geriau jau atskirai, bet civilizuotai gyvenantys tėvai, o ne pjautynės namuose nuolatos. Be to, yra ir geroji pusė
Kiek pažįstu išsiskyrusių tėvų vaikų tai jie ir dovanėlių daugiau gauna,ir į keliones ir kitokias pramogas dažniau važinėja, nes tas iš tėvų, kuris negyvena su vaiku, susitikęs stengiasi kuo daugiau jam duoti. Čia, žinoma, apie tuos atvejus, kai tėvai nenustoja vaikais rūpintis.
2008 09 26 10:04 am
Gediminai, norėjau pasakyti, kad visada praradusi žmogų, jaučiu sieloj tuštumą toje vietoje, kur buvo jis. Nauji atsirandantys žmonės neužima jo vietos, bet tiesiog būna greta mano širdyje. Lyg gretimi stalčiukai: vienas tuščias, kitas pilnas. Ir kuo daugiau žmonių prarandu (nebūtinai kalbant apie antrą pusę), tuo daugiau tų tuščių stalčiukų, nes nėra kito tokio pat, kad širdyje į tą pačią vietą pasidėti.
2008 09 26 10:07 am
Edita, paaiškinkit man, kaip taip nutinka, kad žmonės įpuola į santykius su tokiais niekšais. Aš nesuprantu. Argi prieš vedybas nesimato, kokia laukia ateitis?
2008 09 26 1:31 pm
Agnei, na iki vedybu buvo mamytes sunelis po padu, santuokoje jo nevarziau nespaudziau nepriekaistavau norejau buti gera nebambanti zmona, deja buvo siplnavalis ir lengvai pasiduodantis i draugu itaka, posakis “pasakyk kokie tavo draugas toks ir tu” tai ir atsitiko, nieko baisaus am dar tik 38
bus dar ir mano kieme svente … o iki vedybu i daug ka nekreipi demesio po to amnai kad kazkas pasikeis ….deja 
2008 09 26 6:43 pm
Gražiai ir atsargiai mintys išdėstytos. Neskaičiau visų straipsnio komentarų, bet kiek akis užmatė, tai dauguma palaiko tą “taško dėjimo po skyrubų” pusę. Mano mąstymas toks: jei būni su žmogum tai ne tik dėl to, kad jis patinka man kaip moteris. Jis visų pirmą yra žmogus, draugas gyvenimo, o paskui - moteris su kuria aš bandau kurti gyvenimą kartu. Taip, pavyksta ne visada. Na bet tokia ir realybė: tu man patinki, aš tau patinku, tai gal pabandom, gal pavyks kas? nu ir valio kai pavyksta, bet nevalio kai tenka skirtis. Tačiau kodėl nepavykus buvimui kaip porai reikia eliminuoti visą kitą kas nesusiję? Žmogiška draugystė, neturinti jokių lytiškumo įtampų yra pagrindas. Lygiai toks draugiškas galiu būt su vyriškos ar moteriškos giminės atstovu.
Aš tikiu tuo, kad išsiskyrus galima likti draugais. Kartais:) Draugavau stipriai, apturėjau labai intensyvius ir stiprius metus su drauge. Skyrybos. Du metai sunkaus, duobėto kelio bandant “išvalyti” visas sroves požemines, reaguot adekvačiai į buvusią draugę. Pastangos abipusės. Ir rezultatas dabar toks, kad aš galiu būt kartu, džiaugtis jos šeimos pagausėjimais ir dėkot jai bei sau, kad pasiekėm tokį rezultatą, kad galim būt draugais, kokiais buvom iki tapdami pora (ir dar geresniais). Tiesa, nėra viskas taip idealiai puiku, bet yra taip, kad bendraut, susitikti ir palaikyti ryšio netrukdo. Ir ji yra vienas svarbiausių žmonių gyvenime mano.
Norintiems lengvo ir greito varianto: atsiprašau, atsiprašai ir mes draugai, tai tikėtis kažko nemanau ar verta. Sunkus darbas ir kas svarbiausia - abipusis. Jei tavo norai labai geranoriški ir kupini nusiteikimo sunkiai dirbti, kad liktumėt draugais, o ji nori, kad paliktum ramybėj, tai ir būk tvirtas - duok erdvės jos norams, o priešingu atveju patirsi pelnytą pažeminimą.
nebijokit tikėt
2008 09 28 3:08 pm
Edita, prisiskaičiau, tai dabar kokius 5 metus gyvensiu kartu su būsimu vyru iki vestuvių, kad neapsigaučiau ir niekas neliktų nepastebėta
2008 09 28 3:12 pm
Inkognito, gera sutikti bendramintį, tikintį, kad santykiai susideda ne tik iš jausmų ir malonumų, bet ir iš sunkaus darbo. Kodėl mokykloj moko chemijos, bet nemoko šeimos, bendravimo psichologijos? Kiek nereikalingų žinių tempiu sau ant kupros, o elementarių dalykų supratimo trūksta…
2008 09 28 4:54 pm
Su pirmu vyru išisskyriau po 18 m bendrų (kaip kitiems atrodė ideliai laimingos šeimos) gyvenimo metų.. tikrai nuoširdžiai likome draugais.. visada žinau kad sunkiu man dvasiskai momentu jis mane palaikytų, kaip ir aš jį.. taip kad galima likt tikrais draugais jei jausmai pamažu atšala.. Su antru vyru išgyvenau 3 pačius nuostabiausius savo gyvenime metus.. buvau beprotiškai laiminga. ..kol neišdave.. išsikele pas ją.. pabuvo 2 mėnesius ir emė laukinėt manęs po darbo..prieš darbą.. siūlytis visur vežiot.. ėmė irodinėt kad beprotiškai Myli..kad ten tik lengva pžintis internetu..susižavėjimas.. paliko ją..megino grižti… vėl grįžo pas ją.. žaidimas dviem kai perdaug viskas lengva.. beparotiškai jį tebemyliu..todėl galutinai sustačiau viską i vietas.. Likau viena.. Tikrai visiems sakau -jei tebeesat neabejingi vienas kitam- niekada draugais nelikit.. taip tik kaskartą nesamoningai geisit to kas buvę.. žmogus kartą palikęs tikrai jau nebetas koks buvo kai susipažinot..kaskartą save skaudinsit viltim.. Aš jau 3 mėnesius nematau kas aplinkui daros..vasara pralekė taip kad ne nepastebejau.. lyg negyvenau… . ir dar ilgai neatsigausiu..
2008 09 29 2:30 pm
Stiprybės, Rasa.
2008 09 29 10:22 pm
Laikykis, Rasa. Turi tiket, kad viskas susitvarkys ir tu atsigausi. Tada ir laikas bus tau daktaras.
Gal tau kaip nors pades mano isgyventa patirtis…
Panasius dalykus teko ir paciai isgyventi, buvo beprotiskai sunku, ypac turint maza vaika ant ranku. Norejosi pabegti nuo visu, viska mesti, pasislepti, kad nieks skausmo nematytu, bet kur gi begsi, kai maza gyvybe nuo taves priklauso? Ne is karto, tikrai ne, bet laikui begant, pasakiau sau, kad gana gailet save, gana laukti stebuklu ar bandyti susigrazinti tai, kas jau nebe tavo sirdelei priklauso (pries tai su vyru bandem 2 kartus pradet viska is naujo…). Pirma, ka pabandziau padaryti, suprasti, kodel tai ivyko ir radau ne tik vyro, bet ir savo padarytas nemenkas klaidas. Teko jas pripazinti.. paciai sau, o tai tikrai nebuvo lengva. Kai sugebejau nieko nebekaltinti, prasidejo kitas etapas, kai stengiausi atleisti jam ir sau musu klaidas, patirtus ir suteiktus skausmus. Pavyko… mazdaug po metu. Praejo metai ir galejau ramiai ir nuosirdziai pasakyti sau ir jam, kad atleidziu, kad nors ir nepamirsau “negerus” dalykus, kurie ivyko tarp musu, bet prisimenu ir branginu gerus. Dabar, praejus 4 metams po to kai “issilakstem”, galiu pasakyti, kad dekinga gyvenimui, kad sutikau ji gyvenimo kelyje. Jo deka, turiu nuostabu vaika, taip pat daug ka gero viens kitam “perdavem”. Jau pora metu kai abu galim ramiai kalbetis, be nuoskaudu, be kaltinimu ir pan., kartais pasitariam musu vaiko auklejimo klausimais.
Manau, kad mes ne siaip sau sutinkame zmones savo gyvenimo kelyje. Kai kurie prabega kaip per perciuju pereja, greitai ir beveik nepastebimai, kai kurie pasilieka salia musu ilgesniam laikui. Visi jie nesa kazkokia informacija, nors daznai mes net nesusimastom kokia ir kam to reikia.
Galiu pasakyti, kad vyro deka, tapau geresne, nuosirdesne, atsakingesne ir t.t. Ir i santykius su kitais zmonemis pradejau ziureti biski kitu kampu, vertinti tai, kas anksciau atrode “naturaliu bendravimu”, branginti tai.
Visiems linkiu stiprybes ir noro pamatyti gerus dalykus ten, kur viskas atrodo juoda ir beviltiska…
2008 09 30 8:28 pm
As tik neseniai issiskyriau su savo draugu. Man tas issiskyrimas be proto labai skaudus. Negaliu niekaip jo pamirsti. Jis susirado kita drauge ir mums dar esant kartu buvo su ja. Jis mane isdave. Skaudziausia yra tai, kad dar mums bendraujant nepasake teisybes. Buvau daug signalu rodanciu, kad musu santykiai griuna, bet as nenorejau to pripazinti. Ir kai bandydavau issiaiskinti, kas vyksta, jis issisukinedavo, pasakydavo taip, kad mano sirdele vel atsileisdavo. As su juo buvau nelaiminga (dalis draugystes buvo labai grazi). Bet veliau buvau labai nelaiminga … tik verkiau ir verkiau. Kai jis man pasake, kad man nieko nebejaucia ir kad jam patinka kita. Jis man daug apie ja pasakodavo (mes tik draugai ir pan).
Dabar mano sirdyje tustuma … Daiktai, nuotraukos, vietos, kuriose mes lankydavomes primena man ji. Koks jis buvo nuostabus ir geras, bet kartu prisimenu, kaip jis mane isdave.
Musus issikyrimas nebuvo is draugiskuju. As pykau. Tai normalu. Jis iule likti draugais, bet kaip jis gali to nesuprasti, kad neimanoma. Juk as likau iskaudinta ir isduota. Galvojau, kad ji po truputi pamirsiau. Stengiausi visais imanomais budais. Didziausias akibrokstas buvo tas, kad jis man po keliu savaiciu atrase. Tik nesuprantu, kodel jis vel nori mane skaudinti? Man yra sunku … Buvo lengviausia taip ir palikti, bet as jam atrasiau. Norejau parodyti, kad as esu stipri ir galiu be jo gyventi. Prasidejo musu bendravimas … dar nebuvome susitike … As labai dvejojiu. Gal ir noreciau ji pamatyti, bet bijau, kad vel busiu silpna, kaip ir per issiskyrima. Juk turi praeiti tikrai ne kelios savaites, kad ji pamirsciau.
Man kyla visokiu minciu: bandyti bendrauti. As trokstu, kad jis suprastu, ka prarado. Bet jau butu per velu … Kad jam butu taip pat skaudu, kaip ir man. Zinau, kad darau blogai. Noreciau viska pamirsti, gal ir islikti draugais. Bet abejojiu, ar imanoma, kai vienas mylejo. Arba isvis nutraukti su juo bendravima.
As puikiausiai suprantu, kad turi praeiti kazkiek laiko, kol pasimirs.
Tikiu, kad surasiu zmogu, kuriam tikrai rupesiu ir jis mane is tikruju myles. Ir galbut dziaugsiuosi, kad tas praradimas atnese man nauja laime ir tikra meile :).
2008 09 30 11:24 pm
Jurgita, nekaltink saves, kad tau skauda ir nori, jog ir jam skaudetu… Tai zmogiska ir tai praeis, laikui begant. Pasimirs, nuoskaudos pasimirs, t.y. tu jas prisiminsi, bet jie nebeskaudins taip stipriai, pasikeis ju spalvos, atsiras nauju.
Buk laiminga, buk stipri. Negalvok, ar jis kada nors supras ka prarado… tai jo gyvenimas ir jo atsakomybe, jam su tuo gyventi. Ne tau. 
Nepamirsk, kad nieks siaip neatsiranda ir niekur nedingsta… Ir tavo praradimas pasikeis i atradima. Pamatysi.
Vieno galiu palinket, kad nelinketum jam blogo. Kaip kartais to stipriai benoretum. Pasistenk atleisti. Ne visiems tai duota, tam reikia nemazai jegu, stiprybes ir pastangu… Bet ji prarandant, gyvenimas nesibaigia, kaip ir tavo noras buti laimingai
O tu gyvenk savo gyvenima, pati stenkis padaryti ji kupina dziaugsmu, naujais atradimais ir meile. Viskam savas laikas.
2008 10 01 8:40 am
Aciu uz palaikyma :). Bandziau ji pamirsti, bet kaip tycia jis man parase. Jis neleidzia man ramiai gyventi ir ji pamirsti visam laikui. Kaip jis to nesupranta, kad mes negalime likti tik draugais? Jam paprasta, juk jis manes nemylejo, o as ji mylejau besalygiskai.
2008 10 01 9:31 pm
Jurgita, labai suprantu tavo skausmą… Tik nedaryk klaidos dabar vėl bendraudama su juo ir bandydama parodyti, ką prarado. Nesusitikit, kad ir kaip tai bebūtų sunku. Aš taip suklupau gal 4 kartus. Tiek kartų perėjau skyrybų skausmą ir grįžau pas vyrą, kuris yra niekšas. Dabar vėl pasiunčiau jį kuo toliau ir labai tikiuosi, kad būsiu stipri ir nesuabejosiu savo sprendimu… Galėjau palikti jį po pusmečio bendravimo, kai pasidarė aišku, koks jis žmogus, bet… Prasitąsiau beveik 4 metus, praradau laiką, sveikatą, pasitikėjimą savimi.
Jurgita, tavo situacijoje likti draugais neįmanoma. Juk ir straipsnis ne apie draugystę po tokios skaudžios išdavystės, bet po civilizuotų skyrybų.
X, manau praeis daug daug laiko, kol galėsiu jam atleisti ir nenorėsiu, kad jam gyvenime labai labai skaudėtų. Bet aš tikiuosi, kad ateis diena, kai sugebėsiu gyventi be neapykantos.
2008 10 02 8:05 pm
Jurgitai ir Nenorinciai_prisistatyti: Labai gerai suprantu apie ka jus kalbat… ir as norejiau, kad vyrui “atsitiktu” ka nors negero, nes tik tokia, vienu metu, maciau sau iseiti, tik viena buda issigelbeti sau nuo jausmu jam… Viskuo buvo. Buvo. Net negalejau isivaizduot, kad galesiu kada atleisti, nes kai kuriu dalyku dauguma zmoniu neatleidzia. Nes atleisti tai yra beprotiskai sunku. Tuo labiau, kai zmogus tave “zlugdo” kelis metus is eiles. O tu kenti tik todel, kad ji myli. Buvau suzlugdyta, be noro gyvent, visiskai issekus. Nemaciau sviesos, dziausmas man buvo svetimas. Buvo.
Kodel cia rasau? Vel ir vel… Nes zinau, kad tai galima isgyventi ir neprarasti saves, imanoma atgauti pasitikejima savimi, imanoma pamatyti gyvenima kitaip, is naujo ji pamylti ir dziaugtis juo.
Bet, kad taip atsitiktu, jus, tik jus, be kazkieno pagalbos, turite padaryti keleta labai svarbiu jums zingsniu:
1. pripazinti, kad yra taip kaip yra. Ir nekaltinti saves bei kitu, kad jusu meile, lukesciai ir t.t. zlugo. Priimkit tai, kaip patirti, nes nematydamos “blogio”, nesuprasit, kai jusu gyvenime atsiranda “geris”.
2. atleisti. Sau ir jam. Nes jis dare, jus leidot arba atvirksciai. Tarp dvieju zmoniu.. nebuna tik vieno kalties, abu buna kalti. Daugiau ar maziau.
3. pakeisti ka nors savo gyvenime. Gal tai bus naujas “hobis”, gal dar kazkokia veikla, kuri uzims jus ir jusu laika. Liks maziau laiko ir vietos tam skausmui.
Nesu psichologe. Bet isgyvenau tai pati. Kritau, labai zemai kritau. Bet sugebejau atsikelti. Dabar gyvenu ir dziaugiuosi kiekviena akimirka. Vietos skausmui nebeliko. Noreciau padeti ir jums tai padaryti. Nes tai - imanoma.
Banalu.. bet linkejimas kitam kazko blogo, grizta pas mus pacias ligomis ir t.t.t.t.t.
Jei jau jus cia, sugebat rasyt, issipasakot, tai yra geras zenklas. Jus pradedat sveikti ir “keltis ant koju”. Jus tikrai tai sugebesit. Reikia laiko, noro… ir pastangu.
Jei reikes pagalbos, rasykit. Pasistengsiu padet.
Gyvenimas yra grazus, merginos!
2008 10 04 2:33 pm
O kaip išsivaduoti dėl retkarčiais ateinančių minčių, kad gal suklydau, kad gal nereikėjo skirtis… Būna, jog pradedu galvoti, kad pati kėliau per didelius reikalavimus jam, nors tai ir netiesa. Bijau tokią silpnumo akimirką paslysti ir nueiti taikytis…
2008 12 23 12:30 pm
Didelė rašiusiųjų dalis mato arba baltai, arba juodai. su vyru kartu gyvenome 5 metus, ir manau nemažai, kad galėčiau žmogų bent šiek tiek pažinti. Skyrybos, kaip ir kiekvienam - skaudžios, bet … tuo pačiu ir labai turtingos. Po skyrybų bendraujam, tiesa, minimaliai. Kam apsisunkinti sau gyvenimą ir bijoti susitikti gatvėje, bendroje kompanijoje, o gyvenimas pokštauja. Santykiai nutrūksta, nes blogai, neapgalvotai buvo pradėti, arba nedėta pastangų juos išlaikyti, tad siūlau šį etapą priimti kaip galimybę pakilti į aukštesnį savivertės, meilės (sau ir partneriui) lygį.
2008 12 23 3:46 pm
Daiva, turbūt skyrybų situacijoje sunku kalbėti apie kokią nors meilę partneriui…
2009 01 05 10:47 pm
Klausau kitu, kai po skyrybu lieka draugais ar bent jau sugeba islaikyti pagarba vienas kitam - ir pavydu darosi. Mano draugas, siaip budamas labai diplomatisko ir svelnaus budo, viska taip uzastrino… Taip, po 5m. nuostabios draugystes buvo tas “drabstymasis purvais”. Nesuprantu, kam to reikejo… Susiradai kita (nors aisku tai neigia) - gerai, juk nesu koks zveris, paleidziu ir sekmes. Skiriames - gerai, bet padarykim tai taip graizai, kokia buvo ir musu draugyste. Su skyrybomis jau susitaikiau ir net pati ju norejau - bet tas visko uzastrinima,s konfliktai, kuriu visai is jo nesitikejau - man buvo sokas ir, matyt, prisiminsiu tai visa likusi gyvenima. Beprotiskai nusivyliau tuo zmogumi, liko tik tustuma, skausmas ir pagieza. Kam to reikejo? Niekaip nesuprantu…
2009 01 05 10:50 pm
Kodel vyrai taip elgiasi? Be to, siuliau ir atleisti vienas kitam, ir draugais likti (zinoma, ne tais, kur miega kartu ar viliasi susitaikyt… Juk tarp musu buvo tiek daug bendro ir interesu, ir planu) - viskas buvo nukirsta. Dabar taip - pykstu, neatleidziu ir atleist negaliu.
2009 01 05 10:54 pm
Va ir man taip buvo, kaip tu “issiskyrusi” rasei… ir susitaikiau. Geriau, kai tave palieka, nes, priesingu atveju, pati zinai, kaip jautiesi. As silpnavale, neturiu ryzto. Is kitos puses, gal gerai, kad pasidrabstem :)), dabar sedetum, prisimintum grazias dieneles ir zliumbtum, “kaip buvo faina”. Dabar atsitiko kitaip, to nera - tiesiog isplese su visa sirdim. Arba atsikeli, arba ne. Bet jei atsikeli - jau kitas zmogus.
2009 01 06 4:16 pm
kažkuriame iš komentarų buvo rašyta, apie, tai kaip po išsiskyrimo, buvusysis ima ir vėl atsiranda…man atsitiko taip pat. Mane paliko, kaip paaiškino, dėl kitos…žinoma prisiskaičiusi visokių komentarų, jam pasakiau jokių draugysčių, meilė baigėsi ir ate. Kaip ir visos ir verkiau ir guodžiau pati save, nei rašiau, nei skambinau…praėjo dvi savaitės ir sulaukiau skambučio bei pakvietimo išgerti kartu arbatos. Sutikau, labai norėjosi išbandyti save…kalbėjom, kaip seni draugai…bet vistiek, nesupratau, kam jam to riekia, kam gerti arbatą su ex, jei turi naują draugę? nesuprantu…bet neišdrysau to paklausti. Žinau, kad mano jausmai jam, dar nepasikeitė, bet jo elgesys, man visai nesuprantamas.
2009 01 06 6:24 pm
Vilma, atsargiai! Jie nekviečia arbatos šiaip sau. Arba nori taikytis, arba įskaudinti. O kaip seni draugai bendraut galėsite tikrai praėjus daugiau nei 2 savaitėm po skyrybų. Jei apsisprendei, kad baigta, tai ir baik. Jei ne… Gal geriau netempt gumos neaiškume, o paklausti, kokie jo ketinimai.
2009 01 07 4:25 pm
Agne, tai ir blogiausia, kad dar neapsiprendžiau… permažai laiko praėjo, lauksiu, pati nedarysiu nieko… po kurio laiko vis tiek išaiškės, kokie jo ketinimai. Bet kol kas bendrauti kaip draugai aš nenoriu…
2009 01 15 10:54 pm
O aš visgi tikiu, kad galima likti puikiais draugais ir išsiskyrus. Galiu tai patvirtinti.
Draugavome tris metus, išsiskyrėme prieš porą metų.
Bet likome labai gerais draugais. Labai vienas kitą vertiname - bendraujame daug ir dažnai: kai organizuojame draugų pasibuvimus, kai reikia gyvenimiško patarimo, kaip reikia patarimo iš darbinės veiklos, visada ir visaip.
Jei mylėjai ir branginai žmogų, juk tai neišgaruoja. Jis juk neprarado tų puikų savybių, kurias turėjo.
Gal nebuvo lemta būti mums kartu, bet tokio žmogaus tikrai nenorėčiau prarasti.
2009 01 21 12:20 am
O as nezinau ar galesiu,kada nors buti draugais su savo buvusiu vaikinu. Isgyvenu dabar sita kosmara, kuris mano gyvenima pavercia tiesiog pragaru:-(. Sunkiausia, kai reikia eiti i darba ir darbe apsimetineti, jog viskas tiesiog puiku. Nors darbas reikalauja daug bendravimo su klientais, atrodo tureciau gryzti i namus issunkta kaip “lapas”, bet deja…. veik kiekviena vakara uzmiegu tik gerai issiverkusi.Ignoruoju draugus ir niekur nenoriu eiti, nieko daryti is viso. Nors jau 6 menesiai praejo, kai zmogus, be kurio net neisivaizdavau savo gyvenimo, paliko, skausmas nesumazejo nei perpus. Jeigu netycia sutikciau, greiciausiai apaplciau. Kiek zinau, jis susirado kita, su kuria turi bendru pazystamu ir pan. Jeigu netycia sutikciau juos abu, mirciau is skausmo.
Nezinau kiek laiko turi praeiti, kad galeciau i ji ziureti, kaip i drauga. Galbut niekada!
Kaip mano draugai sako, reikia susirasti nauja vaikina.Bet deja, vien pagalvojimas apie santykius su kitu zmogumi, mane tiesiog vimdo.
2009 01 22 9:48 pm
Be abejo, kad įmanoma. Tai priklauso nuo pačių žmonių ir nuo priežasties, dėl kurios išsiskyrė.
2009 01 23 5:15 am
jo…o gal kas nors man isaiskins tokia situacija?ji isiskyre su buvusiu vyru..bet gyvena po 1 stogu..su buvusia uosve geriausios drauges tapo..bendraja keliskart per diena..ir prie viso to dar mane prikabino..nauja drauga..as iskenciau pusmety ir palikau ja..nu as tokio bendravimo nesuprantu…kaip galima isiskyrus bendraut lyg nieko nebut ivyke..ji man aiskino kad tai normalu! tai gal sakau tada as nesveikas kad nesuprantu jos??…
2009 01 23 10:36 am
Cha, dabar mes gyvename emancipacijos eroje: vyrai ir moterys pagal Konstituciją, konvencijas ir visus likusius įstatymus - lygūs. Negi tu šito nežinojai? Jei žinojai, tai ko nori? Nesuprantu, jeigu puikiai draugaujama su tos pačios lyties atstovais, tai kodėl, kai kurių žmonių manymu, negalima draugauti su kitos lyties atstovais, svarbu, kad žmonės yra atsakingi, laisvi, garbūs ir orūs. Laisvė be atsakomybės neegzistuoja - tai viena. Kita: jos paprasčiausiai tapo geromis draugėmis, žmogau, - susidraugavo ir tiek. Tai kas čia keisto, nenormalaus ar blogo? Aišku, kad ta emancipacija prisideda prie tam tikros kategorijos vyrų nunykimo, bet tai jau nebeišvengiama. Tokia realybė.
2009 01 23 1:37 pm
Riniau, keista situacija. Man neatrodo labai normalu. Jei jau žmonės išsiskiria, tai turėtų gyventi atskirus gyvenimus.
2009 01 31 10:14 pm
Pritariu Neringai: “Jei mylėjai ir branginai žmogų, juk tai neišgaruoja. Jis juk neprarado tų puikų savybių, kurias turėjo.
Gal nebuvo lemta būti mums kartu, bet tokio žmogaus tikrai nenorėčiau prarasti”.
2009 03 16 10:45 pm
visiskai sutinku su nuomone,kad buti reikia atsargiai,jei ex siulo likti tik draugais,retsykiais uzsiimti sex,kol dar nera kitu ir atsigerti kavos…tokie susitikimai tik dar labiau skaudina–susitikus nenorom islenda negatyvas-kaltinimai,skaudinimas ir abejingumas,saltis lovoj..labai skauda ir tai-tikras kosmaras.po kiekvieno tokio pasimatymo grizusi verkiu ir po to kelias dienas bunu “atjungta”..vis dar labai ji myliu ir tai-tikras pragaras.Jis sako,kad jam -be manes geriau ir kad ieskociausi kito…ziauru tai girdeti-ir tai-kiekvienakart susitikus draugiskai paplepeti prie kavos?–nesamone.Geriau jau uztrenkti su visam duris,kad ir kaip butu sunku….
2009 03 22 11:58 pm
manau,kad draugais išlikti labai sunku, nes tai begalo sunku ir vaikams ,geriau baikti viska iš kiarto
2009 04 05 10:27 am
As pati skyrybas turejau pries tris menesius,su draugu gyvenome kartu 4 metus, pamirsti drauga labai sunku ypac, kai jis raso zinutes, skambina. Draugais likti labai sunku, jei susitinkame arba verkiame, arba kaltiname vienas kita. As turiu nauja drauga, vienatve man ne draugas, mano ex taip pat susitikineja su kitomis, abiem sunku vienas kito pavydime, bet buti kartu negalime, tikiuosi visas skausmas greit praeis….
2009 06 07 10:54 pm
Vienareikšmiškai, tais atvejais kai skyrybos vyksta dėl vieno iš sutuotinių kaltės (išdavystė, neištikimybė, alkoholizmas, smurtas…), na kokia dar gali būti draugystė ar pagarba? Pragyvenau su vyru 12 metų, turim 3 planuotus ir labai lauktus vaikus. Kai mažiausiajam nebuvo nė 2 metukų, pasakė, kad nebemyliu tavęs, myliu bendradarbę. Išėjo, išskyrė jos šeimą (2 vaikučius paliko auginti jų tėvui), bet to 2 metus trūkusio skyrybų per teismus košmaro nepamiršau iki šiol ir nepamiršiu. Kai iš bendrų namų išsinešė visus didesnę vertę turinčius daiktus, kartu taupytus pinigus… O pagarbos nevertas vien todėl, kad nuskriaudė mano, o kartu ssavo vaikus, atimdamas galimybę turėti tikrą, saugią, ramią vaikystę. Tai, kad vaikai dabar tampomi pagal grafiką pirmyn-atgal, tai nėra jokia meilė, tai yra nesąmonė. Ir aš pati jau bijau kurti naujus santykius, visada nusveria aplinkybė- ar tai gerai bus mano vaikams. Kai jie paaugs, tikiu, kad gal atsiras artimas man žmogus…
2009 06 15 7:30 pm
Aš iš tų, kurie galvodavo, kad pamačius buvusįjį perbėgtų kitapus kelio, na ir ką-nepatikėsit palaikome su ex draugiškiausius ryšius, aš net juokiuosi, kad per tiek metų praktiškai kaip giminaitis tapo, vienu žodžiu galima-reikia ne taip asmeniškai priimti nuoskaudas:))))
2009 07 05 6:37 pm
tai va man tai situacija tokia neseniai žmona pasakė kad turi draugą, ir manęs nebemyli.kad kelis mėn mane jau apgaudinėja bet nebegali daugiau skaudinti nes aš jei rūpiu kaip žmogus.aš porą savaičiu draskiausi kartojau kad myliu,kad viską atleidžiu sakiau nutrauk romaną ir gryšk į šeimą .bet dabar dašilo kad tuščios pastangos sakau eik gyvenk savo gyvenimą ir būk laiminga,ji žinoma pasiulė likt draugais nes turim du vaikus ir bendraut reiks, bet koks aš draugas jei vis dar myliu kaip beprotis ir svajoju kaip atkurt sugriuvusę šeimą .žinoma nors draugais noriu likt ir retkarčiais pasimylėt.p.s.mes pragyvenom 13m
2009 08 19 12:26 pm
Po mano išsiskyrimo su vaikinu praejo jau daugiau kaip puse metu, teko išgyventi siaubingą kosmara. Viskas po truputi susitvarke, pradėjau gyventi iš naujo. Tik man dar sunku bendrauti su kitais vaikinais, vis lyginu su savo buvusiuoju. Reikia daug laiko ir pastangu viska pamirsti. Tam padeda draugai, seima, nauja veikla. Net myleti save labiau pradejau. Pradejau dziaugtis gyvenimu.
Manau, kad po issiskyrimo neimanoma likti draugais, jei per daug liko nuoskaudu. Geriau viska pamirsti ir padeti taska amzinai. Nereikia tiketis, kad viskas paskeis, nors niekada to nebus. Teks isgyventi skausma antra karta kaip ir man.
Pamirskit nuoskaudas, ismokit atleisti, tik tada ateis ramybe i jusu sirdis ;).
2009 09 15 1:44 pm
lengva padeti taska visiems laikams ir galutini kai skiriasi du zmones ir nera vaiku…taciau kai skiriamasi ir yra vaikai,tai nemanau kad ir vienam ir antram pavyks is partneriu padeti galutini taska ir nebesimatyti…
kad ir mano atveju…vyras gyvena su kita man sako kad pagaliau pradejo nauja pilnaverti seimynini gyvenima, taciau draugams sako kad taip man sake nes norejo mane paerzinti…taip pat ir pristate savo drauge… tiesiog nesuprantu jo tokio elgesio…skiryboms neduoda.
2009 10 22 12:50 pm
Jei skyrybų priezastis neistikimybė bendrauti draugiskai nebeiseina net del vaikų.Su vyru vieną kartą pabandem pagyventi atskirai del jo pomegio alkocholiui,ir tada bendravom ir sunus normaliai su juo bendravo.Prisiprase grizti,liktai suprato savo klaidas,ir po keturiu menesiu atsiranda kita moteris…Sunus del steso suserga,as taip pat nebesusitvarkiau su savo emocijom,namie tragedija.Vyras net atsisukes nepaziurejo.Kai sunus dar rimciau susirgo,tevo visai neliko,net i gamta neisveze pabuti,o padetis buvo tikrai rimta.Tai kaip su tokiu zmogum bendrausi,jei ji pamacius oda pasisiausia.